Šią vasarą mes su vyru švęsime 30-ąsias, perlines savo vestuves. Be abejonės, per 30 metų išgyvenome ne vieną santykių krizę, buvome priėję netgi liepto galą, tačiau išsinešioti savo ryšulius į skirtingas puses neatrodė tinkamiausias sprendimas – juk drauge „užgyvenome“ ir išauginome vaikus, tad drauge turime ir sulaukti anūkų! Ir ką gi,- šiandien pirmąją savo anūkėlę jau turime!
Dabar stebime, kaip ji auga ir keičiasi, ir kalbamės, kad protingiausia, ką galėjome gyvenime padaryti, tai tiesiog išlikti kartu. O labiausiai šį nelengvą uždavinį įvykdyti mums padėjo... humoro jausmas. Tiesą sakant, būtent jis mane ir privertė ištarti savo būsimajam vyrui TAIP.
Bet apie viską nuo pradžių.
Buvau studentė. Užbaigusi mokslo metus išvažiavau keletui dienų paviešėti pas močiutę. Kaime. Ir net neįsivaizdavau, kad mano planuota trumpa viešnagė pavirs ištisa nuostabia vasara!
Būtent ten ir susipažinau su savo būsimuoju vyru (pavadinkime jį Arūnu. Jis gyveno vos už keleto namų nuo močiutės sodybos). Tiesa, iš pat karto jis net nekrito man į akį – atrodė pernelyg tylus, ne itin išvaizdus, neaukštas. Taigi, visiškai ne toks jaunikaitis, apie kokį svajojau. Daug labiau man iš pirmo žvilgsnio patiko kai kurie jo draugai. Tačiau bendraujant ilgesnį laiką mane vis labiau ir labiau žavėjo Arūno būdas.
Jis nebuvo tylūnas ar niūruolis. Tiesiog bereikalingai nesimėtė žodžiais, bet jau jeigu ką nors pasakydavo, tai būdavo taip taiklu, laiku ir vietoje, kad geriau, rodos, net didieji klasikai savo kūriniuose nesugalvotų. Negana to, Arūno bendravimo stilius man labai priminė mano mylimą tėtį, kurio prieš keletą metų buvau netekusi. Taigi, taip savaime ir atsitiko, kad ilgai nesvarsčiusi tapau Arūno mergina, o toji vasara mums abiems tapo neužmirštama.
Sužadėtuvės mūsų jaunystės laikais nebuvo madingos. Jokių žiedų, jokių priklaupimų ir didelės romantikos. Todėl tikrai neįsivaizdavau, ką rezga Arūnas tą lemtingą vakarą.
Jau buvo atėjusi mūsų antroji vasara. Abu buvome ką tik gavę mokslo baigimo diplomus, sudalyvavę vienas kito išleistuvėse. Taigi, tą vakarą aš ir vėl pas močiutę. Į telefono skambutį atsako būtent ji, bet nekviečia manęs prieiti, o paprasčiausiai sako, kad išeičiau į lauką – esą, ten manęs kažkas laukia.
Ką gi. Išeinu. Žvalgausi. Bet už durų nieko nėra. Tik besigręždama žengti atgal pamatau prie pat kojų puokštę lauko gėlių. Pasilenkiu jų pakelti, o ten – laiškelis: „Sek paskui mane!“
Prie puokštės pririšta raudona juostelė. Vynioju ją į kamuoliuką ir neramiai plazdančia širdimi seku ten, kur ji mane veda: iš kiemo, į gatvelę, link senų sodų, tiesiai... prie vandentiekio bokšto. Bet, o Dieve! – juostelė rangosi į viršų! Užverčiu galvą, o ten, pačiame viršuje, sėdi... Arūnas! Staiga pamatau, kaip iš aukštybių ant manęs sklendžia lauko gėlių žiedai: ramunės, rugiagėlės, katilėliai... O mano mylimasis visa gerkle, kad net skamba visas kaimas, šaukia:
- Myliu tave! Myliu tave! Tekėk už manęs!
Argi galėjau pasakyti NE?
Tokia tad mūsų sužadėtuvių istorija.
Virginija
