Negana to, lietuviai, kaip sakė „Transparency International“ Lietuvos padalinio vadovas, korupciją suvokia kaip seksą sovietmečiu. Jie nebijo įkliūti su nešvariais pinigais, o daugiau nei 40 procentų pateisina dalį atlyginimo „vokelyje“, apie penktadalis nieko bloga nemato ir alkoholio, cigarečių ar degalų kontrabandoje.
Premjeras sako, kad iš šešėlio per metus pavyko ištraukti apie pusę milijardo eurų. Prieš tai buvusios konservatorių vyriausybės planai į dienos šviesą „ištempti“ milijardą litų taip ir liko svajone. Politikai metų metus deklaruoja kovosiantys su šešėline ekonomika. Nors ekonomistai pripažįsta, kad valdžia daro teigiamus žingsnius, dar daug ko trūksta.
„Šioje šalyje nėra vietos šešėliui“ skelbia jau penktą kartą Lietuvoje organizuojama akcija, siekianti atkreipti žmonių dėmesį į šešėlinę ekonomiką. Tačiau neabejotinai vien tokių akcijų neužteks. Visuomenė kol kas pernelyg abejinga šešėliui.
Praėjusių metų duomenys rodo, kad Lietuva papuola į Europos šalių penketuką, kur šešėlinės ekonomikos dalis nuo BVP yra didžiausia. Skaičiuojama, kad šešėlyje yra daugiau kaip 9 milijardai eurų, o tai – apie ketvirtadalis viso Lietuvos sukuriamo Bendrojo vidaus produkto. Kitaip tariant, šešėlyje cirkuliuojanti pinigų suma yra daugiau nei milijardu eurų didesnė nei visas šių metų šalies biudžetas kartu su ES investicijomis ir kitomis tarptautinės paramos lėšomis.
„Ar tai 9 milijardai, ar tai būtų 1 milijardas, tai yra svarbūs pinigai ir tai pinigai, kurie dėl prastos ekonominės politikos žmonės nepanaudoja ir dėl prastos ekonominės politikos šitą, vadinkime, valstybės įsipareigojimų naštą neša ne visi solidariai, o tik kai kurie žmonės“, – sako Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Tačiau, yra ir kitokių nuomonių dėl šešėlinės ekonomikos dydžio Lietuvoje. Mokslininkai, remdamiesi statistikos departamento skaičiavimais, sako, kad tikėtinas šešėlinės ekonomikos lygis Lietuvoje yra gerokai mažesnis, nei skelbiamas ketvirtadalis.
„Tikėtina riba yra 15–16 proc., reiškia ji sutampa su statistikos departamento duomenimis, dėl to, grubiai tariant, pasigauti tą skaičių 25 ar 30 proc. yra išties labai netikslinga“, – sako M. Romerio universiteto Bankininkystės ir investicijos katedros profesorė dr. Ligita Gasparėnienė.
Laisvosios rinkos instituto atliktas šešėlinės ekonomikos tyrimas parodė, kad net 57 procentai lietuvių tikimybę būti pagautiems dirbant be darbo sutarties ar gaunant dalį atlyginimo „vokelyje“ vertina kaip mažą ar labai mažą, kai 63 procentai švedų, kur šešėlinės ekonomikos mastai yra perpus mažesni, tokią tikimybę vertina kaip didelę arba labai didelę. Panaši situacija ir su prekių ar paslaugų įsigijimu iš nelegalių šaltinių, pavyzdžiui, kontrabandininkų. Apie 70 procentų švedų įsitikinę, kad perkant tokias prekes tikimybė būti pagautiems yra didelė arba labai didelė, o apie 78 procentai lietuvių mano visiškai priešingai ir neabejoja, kad, perkant kontrabandines prekes, galimybė įkliūti yra maža arba labai maža. Ekonomistai nurodo kelis šešėlio šaltinius
„Pagrindinis šešėlis darbo rinkoje yra mažuose atlyginimuose. Na, nerasite žmogaus, kuris uždirba 3 tūkst. legaliai ir dar gauna 3 tūks. eurų „vokelyje“. Mes kalbam apie minimalų atlyginimą ir apie nepilną darbo laiką dirbančius žmonės, kurių Lietuvoje – apie 200 tūkst., jei ne daugiau. Mūsų galva, taip iš dalies žmonės slepiasi nuo išaugusių mokesčių, o dar labiau per pastaruosius ketverius metus jie slepiasi nuo pastoviai didinamos MMA“, – teigia Ž. Šilėnas.
„Įvairiais skaičiavimais apie trečdalį PVM, kurį galėtume surinkti, mes nesurenkame. Taip pat yra „vokeliai“ ar net kartais jau „vokai dideli“, kurie mokami darbuotojams mokant už darbą ir taip išvengiant mokesčių. Ir trečioji dalis – akcizinės prekės: kuras, cigaretės ir alkoholis“, – aiškina „Nordea“ banko Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Didžiausias šešėlis būtent ir yra paplitęs akcizinių prekių rinkoje. Pavyzdžiui, kontrabandinės cigaretės sudaro apie penktadalį visos cigarečių rinkos. Nelegalūs stiprieji alkoholiniai gėrimai apie 22 procentus rinkos. O šešėlis kuro rinkoje siekia apie 7 procentus benzino ir 11 procentų dyzelino. Teigiama, kad didžiausia priežastis, dėl ko lietuviai renkasi dirbti šešėlyje, tai per dideli mokesčiai. Be to, akcizinių prekių įperkamumas Lietuvoje, palyginti su oficialiomis pajamomis, itin mažas. Lietuvis, norėdamas įsigyti 50 litrų benzino, turi išleisti apie 12 procentų savo vidutinių mėnesinių pajamų, kai, sakykime, olandai, danai, vokiečiai ar britai – vos 2–3 procentus. Todėl, pasak ekspertų, būtina rasti ir kitų priemonių, padėsiančių mažinti šešėlį.
„Sodros“ lubos yra tik viena dalis bendro klausimo, ar „Sodra“ yra draudimas, ar – tik dar vienas mokestis. Nes, kalbant apie lubas, galima kalbėti ir apie išmokų lubas, ne tik įmokų. Tai tie darbuotojai, kurie sąžiningai uždirba didesnį darbo užmokestį, sąžiningai moka mokesčius, tarkime, 2000 eurų uždirba, jie gauna ganėtinai mažas socialines išmokas, kai jie suserga, susilaukia vaikų, nes yra labai dideli apribojimai. Maksimali pensija, kurios gali tikėtis pagal dabartinius skaičiavimus, yra 800 eurų. Nepriklausomai, kiek tu per gyvenimą sumoki darbo užmokesčio ir kiek mokesčių į biudžetą“, – aiškina Ž. Mauricas.
Be to, pasak ekspertų, būtina didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį, taikyti gyventojų pajamų mokesčio lengvatas, kaip kad prieš keletą metų buvo galima susigrąžinti dalį pinigų, perkant kompiuterį ar imant būsto paskolą, kaip vienas iš šešėlio mažinimo būdų, ekspertai sako, būtų ir sprendimas sujungti darbdavio ir darbuotojo „Sodros“ įmokas.
„Dabar dažnas darbuotojas netgi nežino, kad trečdalis jo atlyginimo yra taip vadinama darbdavio „Sodra“. Ir kuomet šitas darbuotojas dalyvauja šešėlyje, dalis jų net nesupranta, kad tai yra pinigai, kurie nesumokami į jų pensijų sistemą, kad tai yra pinigai, už kuriuos jis negaus pensijos, ir, sujungus šias įmokas, iš esmės pačiam darbuotojui tektų didesnė atsakomybė ir jis suprastų, kad mokesčius slepia jis, ne darbdavys“, – teigia Ž. Šilėnas.
Pasak ekspertų, žengiant šiuos žingsnius Lietuvai pavyktų šešėlį per kelioliką metų sumažinti bent iki ES vidurkio. Gautos papildomos lėšos papildytų jau daug metų deficitinį šalies biudžetą, o šias įplaukas būtų galima panaudoti pensijoms didinti, mokytojų, gydytojų, pareigūnų atlyginimams kelti. Tiesa, Lietuvos laukia ir dar vienas iššūkis – skaitmeninė šešėlinė ekonomika. Spartėjant technologijoms vis daugiau sandorių persikelia į skaitmeninę erdvę, kurioje nėra ne tik fizinio kontakto, bet kartais sunku nustatyti net geografinę vietą. Kol kas, ekspertų teigimu, skaitmeninės šešėlinės ekonomikos mastus sunku apskaičiuoti – ji gali siekti nuo 2 procentų iki gerokai didesnių skaičių.
