Ištikimi aktoriaus gerbėjai, prisimenantys jį ne tik iš „Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono nuotykių“, bet ir „Žiemos vyšnios“, „Sibiriados“, „Pikų damos“ ir kitų juostų, veikiausiai atsimena jį kaip pavyzdingą šeimos žmogų – vyrą, tėvą, vėliau – senelį. Tačiau, pasirodo, gyvenime būta akimirkų, kai būdavo tikrinamas santykių su mylimomis moterimis tvirtumas.
Skaitytojų dėmesiui – pasakojimas apie nežinomus aktoriaus biografijos puslapius.
Širdies damų, išskyrus paskutinę žmoną Mašą, padovanojusią jam dvi dukteris, V. Solominas nemėgo prisiminti. Jei žurnalistai paklausdavo apie praeities įsimylėjimus, greitai pakeisdavo pokalbio temą arba imdavo pasakoti apie vaikystę. Neva, „penkerių metų iki ausų įsimylėjau mamos draugę ir, norėdamas atkreipti dėmesį, kartą prisipyliau į burną odekolono ir papurškiau į jos pusę“.
Nokautavo akiplėšą
Su savo pirma žmona Nataša sibirietis V. Solominas susipažino priešpaskutiniais teatro studijų metais. Jis su garsaus žurnalisto, rašytojo ir dramaturgo Vladimiro Rudnojaus dukterimi susipažino 1962 m. studentiškame spektaklyje. Kalbama, kad mergina iš Maskvos bohemiškos šeimos pirma pastebėjo simpatingą provincialą. Bendramoksliai laikė Vitalijų uždaru ir šaltu vaikinu, tačiau Natalijai pavyko atitirpdyti jo širdį.
Po metų pažinties Natalija ir Vitalijus pranešė tėvams, kad neša pareiškimus tuoktis. Jaunavedžiai kartu dirbo Mažajame teatre, iš pradžių gyveno su Natašos tėvais.
Draugai atsimena, kad V. Solominas visada baisiausiai pavydėjo savo žmonos vyrams. Suprantama – ji ir toliau gyveno aktyvų socialinį gyvenimą, linksminosi su auksiniu jaunimu, sėkmės sulaukusiais aktoriais. Tai labai nepatiko Vitalijui. Jis tikėjosi iš žmonos šeimyninio jaukumo, svajojo apie vaikus.
Kartą V. Solomino pusbrolis Borisas Riabcevas pasiūlė jam pasivaikščioti po Maskvos centrą kartu su vienu gruzinų aktoriumi. Vitalijus pasikvietė ir Natašą. Bevaikštant karštas kaukazietis ėmė rodyti merginai dėmesį – bučiavo jai rankas, žėrė komplimentus, sakė nepadorius anekdotus. Visa tai taip supykdė būsimą daktarą Vatsoną, kad jis liepė pusbroliui su jo žmona eiti į priekį, o pats daug negalvojęs taikliu smūgiu nokautavo akiplėšą. Jaunystėje V. Solominas boksavosi, tad visada galėdavo apsiginti.
Vitalijaus daug filmavosi kine, ėmė uždirbti pinigų (Nataša kine neturėjo pasisekimo, vienintelį pagrindinį vaidmenį filme „Ruduo“ ji suvaidino jau po skyrybų su V. Solominu). Supratęs, kad žentas jau gali sumokėti už komunalinį butą, Natalijos tėvas pasistengė ir jaunavedžiai greitai persikėlė į naujos statybos butą. Tiesa, laimės tai neatnešė. N. Rudnaja vakarais toliau kažkur dingdavo, o Vitalijų pasiekė gandai, kad ji jam neištikima su garsiu aktoriumi. V. Solominas panoro skirtis.
Uošvis reikalavo, kad naujas butas liktų jo dukteriai, nors jų šeima turėjo du trijų kambarių butus Maskvos centre.
Išdidus Vitalijus persikėlė į bendrabutį ir prisiekė mažiausiai 10 metų nevesti.
„Nuo skyrybų su Vitalijumi praėjo 43-eji metai, – vienam Rusijos leidiniui pasakojo N. Rudnaja, kai jos paklausė apie gyvenimą su Solominu. – Daugiau nė karto nebuvome susitikę. Žinau, kad jis buvo puikus aktorius, tačiau nenoriu nieko pasakoti. Teatre jis turėjo daug draugų ir draugių, pavyzdžiui, Viktoriją Lepką, su kuria juos siejo romantiniai santykiai. Taigi ne tuo adresu kreipėtės.“
Pasakoti apie pirmą nesėkmingą Solomino santuoką jo draugai kategoriškai nesutiko. Tik rašytojo Vladimiro Orlovo, su kuriuo Solominų šeima draugavo, žmona Lidija liūdnai pasakė: „Skyrybos su Natalija paliko Vitalijaus sieloje gilią žaizdą, perskaičiau apie tai jo dienoraščiuose.“
Žadėti – nereiškia vesti
Apie tai, kaip V. Solominas susipažino su antrąja ir paskutine žmona Marija, daug parašyta. Jie susipažino filmo „Miesto romansas“ filmavimo aikštelėje. Iš pradžių Vitalijui davė pagrindinį vaidmenį, paskui jis atiteko Jevgenijui Kindinovui. Solominas nusiminė, bet greitai suprato – svarbiau tai, kad sutiko savo būsimą žmoną.
1975 m. pagyvenę bendrabutyje, susilaukę pirmos dukters, įsimylėjėliai persikėlė į ilgai lauktą savą butą. Bet po kelerių metų jų laimė vos nesibaigė.
1979 m. į Mažąjį teatrą atvyko nauja aktorė Jelena Cyplakova. Nepaisant to, kad jai buvo tik 21-eri, ji jau buvo spėjusi nusifilmuoti keliuose garsiuose filmuose („D‘Artanjanas ir trys muškietininkai“, „Mokyklinis valsas“ ir kt.). Vyrai teatre sukruto, bet Lena pareiškė, kad neseniai ištekėjo už bendrakursio Deniso Jevstignejevo. Tiesa, po kelių mėnesių santuoka iširo. Ir tada Vitalijus, kuriam nedavė ramybės jaunos kolegės grožis, nutarė užmegzti su ja tarnybinį romaną.
„Solominas melavo Cyplakovai, kad irgi nutraukė santykius su žmona. Neva, tiesiog gyvena po vienu stogu dėl dukters, – pasakojo vienas Vitalijaus ir Jelenos kolega. – Net žadėjo greitai ją vesti. Bet po dvejų metų aistringi santykiai nutrūko. Cyplakovą pasiekė gandai, kad Marija Solomina laukiasi antro vaiko. Ir ji iš karto suprato, kad mylimasis melavo, o slaptos meilužės vaidmuo jos nebetenkina. Tada Jelena jau buvo išėjusi iš Mažojo teatro, todėl jų išsiskyrimas įvyko staigiai.“
Linksmos gastrolės
Marija irgi žinojo, kad vyras jai neištikimas, bet pajėgė atleisti. 1985 m. porai gimė dar viena duktė. O praėjus keleriems metams Vitalijus vėl įsimylėjo teatro kolegę aktorę, filmo „Sportloto-82“ žvaigždę Svetlaną Amanovą.
Jų romanas vyko kolegoms matant, per trupės gastroles. Pavyzdžiui, išvykoje į Bulgariją Vitalijsu sugalvojo palinksminti Svetą ir įkalbėjo ją bei draugus pažaisti neįprastą žaidimą.
„Įsivaizduokime, kad aš – banditas, Amanova – mano mergina, o jūs – mūsų apsaugininkai“, – pasiūlė jis Aleksandrui Kliukvinui ir Dmitrijui Nazarovui.
Visi sutiko ir patraukė į prabangų restoraną. Šou puikiai pavyko. Kai Solominas ir Amanova gėrė konjaką, jų „apsaugininkai“ su tamsiais akiniais stovėjo šalia ir įtariai dairėsi į šonus. Vos porelė sugalvojo pašokti, Saša ir Dima vaikščiojo aplink, niekam neleido prieiti arčiau penkių metrų. Visi žaidimo dalyviai buvo patenkinti, ypač įsimylėjėliai, kurių laukė meilės naktis viešbutyje be „apsaugininkų“ priežiūros.
Gandai apie eilinį romaną vėl pasiekė V. Solomino žmoną. Ji ir vėl atleido. Jis įvertino Marijos gerumą ir pažadėjo daugiau niekada nebūti jai neištikimas. Nors kolegos pasakoja: „Vitalijus kiekvienose gastrolėse, kiekviename filme turėjo moterį. Ne todėl, kad jis niekšas, blogai elgėsi su žmona. Tiesiog taip jis sėmėsi energijos, įkvėpimo. Nereikia jo už tai smerkti. Visi turime silpnybių, o tai, kad V. Solominas taip aistringai mėgo gražias moteris, dar ne pats blogiausias „žalingas įprotis“.
„Nenorėčiau pasakoti apie nesutarimus Solominų šeimoje, – atsiduso artimo aktoriaus draugo Jevgenijaus Matiakino žmona Svetlana. – Na, pasitaiko, susižavi vyras. Mes, artimi jiems žmonės, visi manome, kad jų santuoka su Marija buvo tvirta – jis mylėjo žmoną, dukteris, anūkus. Vitalijaus mama buvo žydė, bet kelerius metus prieš mirtį jis pasikrikštijo stačiatikių cerkvėje. Maša po vyro mirties (V. Solominas mirė 2002 metais – red. pastaba) nežinojo, kaip toliau gyventi. Jai teko parduoti vasarnamį – lyg dėl lėšų trūkumo, o gal tiesiog nenorėjo ten viena gyventi.“