Būtent vieną iš tokių dienų sutikau Tave – šmaikštų, linksmą, savimi pasitikintį ir žavų jaunuolį. Buvai vyresnis, tačiau tai tik į naudą: visada maniau, kad vyresni vyrai yra rimti, išsilakstę ir žinantys, ko nori iš gyvenimo. Klydau. Tu nežinojai ir abejoju, ar žinai dabar. Apkerėjai, sužavėjai, papirkai mano širdį žibučių puokštėmis ir romantiškais vakarais gražiausiose Vilniaus vietose...
Tuo metu man atrodė, kad visas pasaulis šypsosi kartu su manimi, kad meilė, apie kurią rašomos knygos, mane aplankė. Patikai ne tik man, bet ir mano draugams, mamai... O Tu puikus aktorius buvai, tik neveltui sakoma – mažas tas pasaulis...
Mano geriausios draugės gyveno vos per gatvę nuo manęs, todėl šeštadienio popietę, laukdama vakaro, kol vėl Tave pamatysiu, lėkiau pas jas pasidžiaugti. Nieko neįtardama, įėjau į parduotuvę ir nustėrau: galvoje pradėjo spengti, pasidarė tvanku ir mačiau tik Tave, JĄ ir gal vos penkerių mergaitę. Vedei ją už rankos ir mane pamatęs nė nepasimetei. Taip, matyt, tai nebuvo pirmas kartas, kai pagauna už rankos, ar ne? O juk sako, kad tobulėjimas ateina tik su praktika.
Turėjau savigarbos (po kelių valandų ji vėl išgaravo) ir praėjau pro Tave nė nepažvelgusi. Žinau, kad mane matei... Nepastebėjau, kaip bėgte užbėgau į penktą aukštą pas savo brangiausias bičiules ir vos pravėrusios duris jos suprato – Tu neturi jausmų. Buvau taip sukrėsta, kad negalėjau nė ašaros išridenti. Ramiai viską papasakojau ir nusprendžiau, kad čia bus padėtas taškas. Nesugebėjau.
Susitikom jau tą patį vakarą, pasakojai man, kad skyreisi ir todėl nenorėjai nieko sakyti man, o dukrelė – tik jos. Nežinau, kodėl tada Tavimi patikėjau. Turbūt labai norėjau meilės, tos tikros, ir tikėjau kiekvienu Tavo žodžiu. Tu atėmei iš manęs visą savigarbą, nes tai truko metus... Galiausiai rinkaisi Tu – aš ar ji. Įsivaizduojat? Aš leidau būti žeminama iki tokio lygio, kad laukiau jo sprendimo. Ir štai, mes apsigyvenom kartu...
Smurtas, naktiniai Tavo „žygiai“, pralošti pinigai (mano, beje, taip pat) atvėrė man akis. Pamenu, kaip vakar, kai virtuvėje šokom pagal Eros Ramazzotti dainą, o aš verkiau kaip vaikas. Nenorėjau, kad išeitum, bet taip reikėjo. Norėjau, kad baigtųsi Tavo mamos skambučiai ir kaltinimai sugriovus šeimą, o juk Tu pats prašei, kad prisiimčiau kaltę... Dieve, kokia buvau kvaila ir pažeminta.
Suprantu, kodėl manęs negerbei, juk aš pati savęs nevertinau... Tu išėjai. Turbūt dvi savaites nesikėliau iš lovos, verkiau vonios kambario kampe apsikabinusi telefoną ir meldžiausi, kad paskambintum, parašytum. Nenorėjau nieko – nei draugų palaikymo, nei valgyti, nei gerti... Sulysau ir pradėjo į galvą lįsti juodžiausios mintys. Giliai širdyje norėjau Tave pamatyti, tačiau kaskart, išgirdusi į kiemą įvažiuojantį automobilį, susigūždavau – bijojau, kad tai Tu. Kas vakarą prisiversdavau išlipti iš lovos, išgerdavau butelį ir tikėjausi, kad ryte nebeprisiminsiu Tavo vardo...
Šiandien aš – savimi pasitikinti, žavi jauna moteris. Mylinti, mylima ir jau dvejus metus laiminga. Turiu žmogų šalia. Žmogų iš didžiosios raidės. Ir galiu garsiai ir drąsiai sakyti, kad atsikratyti širdies skausmo, šlapių pagalvių, plešiančio vidų jausmo Tau man padėjo tik netikėtai rastas naujas darbas ir begalinė valia. Kad negalvočiau apie Tave, prieš tuos septynerius metus aš leidau sau panerti į naują sritį – užsikabinau, tapau geriausia ir šiandien tokia esu.
Pakeičiau gyvenamąją vietą, draugės padėjo kasdien kovoti, o ir aš joms leidau. Dirbau, per ašaras važiuodavau linksmintis, neprisileidau nė vieno vyro, todėl negaliu sakyti, kad seną meilę gydo nauja. Tiesiog radau tai, kas mano gyvenimą išpiešė naujomis spalvomis – tobulėjau ir po mėnesio nebesinorėjo atsiliepti, kai skambindavai. Norėjosi tik pamatyti Tave ir parodyti, kokia žavi aš su ta raudona suknele ir juodais lakuotais bateliais. O kai nori – svajonės pildosi. Sutikau Tave gal po pusmečio... Ir nieko. Viduje kažkas sukirbėjo ir kai negalėjai nuo manęs nuleisti akių, praėjau pro šalį nė nepasukusi galvos. Supratau – tas kirbėjimas yra padėka už tai, kad tapai man skaudžiausia ir reikalingiausia patirtimi. Visiems ir visoms reikia pajausti vienatvę, kad paskui galėtume visu vidumi atsiduoti vienam vieninteliam žmogui, kurį patikrins laikas, aplinkybės, arba mes patys. Išmokti save mylėti – štai kokia pamoka man buvai Tu.
Šiandien apie Tave žinau nedaug – vedei, turi vaikutį. Buvusi žmona laimingai ištekėjo ir pastarąjį kartą, kai ji man skambino (na, prieš penkerius metus), pasakojo, kaip stipriai verkei ir kankinaisi, kai skaitei mano laišką. O jį įdėjau tarp Tavo daiktų, kai išsikraustei. Jame ir papasakojau, kokia tapsiu po kelerių metų... Matai, žodį „Tu“ skirtą Tau, rašau iš didžiosios raidės, nes jei pats savęs negerbei, gerbsiu bent jau aš.
Tikėkit, kad viskas Jūsų rankose, pradėkit nuo smulkmenų; supraskit, kad nė viena širdis neverta skausmo, o jei jau jį patyrė, reabilituokit ją: lepinkit save, mylėkit arba pamilkit iš naujo, juokitės per ašaras ir vieną dieną jų paprasčiausiai neliks. Jos išgaruos kartu su prisiminimais apie brangintą žmogų.
Neleiskit būti žeminami, raskit vietą, kuri leis Jums įrodyti sau, kokie puikūs esat. Ir visiškai nesvarbu, ar įsidarbinsite autoservise, ar užsiimsite dekupažu, o galbūt keliausite aplink pasaulį su rogutėmis, svarbiausia, kad tai būtų Jūsų šypsenos priežastimi. Juk kas nors ją gali įsimylėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Visiems žinoma, kad pavasaris – meilės metas, kai rankos tiesiog tiesiasi apkabinti artimą žmogų. Atšilę orai kviečia organizuoti romantiškus pasivaikščiojimus, artėjanti vasara – planuoti atostogas su sielai artimu žmogumi. Deja, labai sunku, kai už lango – saulėta diena, o širdyje – niūru, nes mylimoji ar mylimasis nusprendė ilsėtis ir šiltas dienas leisti su kuo nors kitu. Prašome pagelbėti visų sudaužytų širdžių savininkams – papasakokite, kaip ištvėrėte išsiskyrimą, ir kaip ir vėl atradote širdies ramybę.
Pasidalinkite savo istorija ir parodykite šiuo metu kenčiantiems, kaip ir vėl matyti šviesias spalvas! Atskleiskite, ko imtis, kad išsiskyrimas gyvenime būtų ne viena iš liūdnų pabaigų, o taptų nauja pradžia!
Dviem nuoširdžiausių istorijų autoriams įteiksime prizą po dvi knygas: S. Yossman „Šaltojo karo samdinys“ ir S. Jovaišos „Boso Valanda“. Rašyti galite spausdami pilką mygtuką čia arba el.paštu „Išsiskyrimas“.