Ne, ne kolchozus ir vėlyvojo sovietmečio pasistumdymus eilėje prie šnapsinės, bet tą laiką, kai Merkinė buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas po Vilniaus, Kauno ir Kėdainių, o keliaujantys vakariečiai stebėdavosi ne tik bažnyčių ir rotušės bokštų didybe, bet ir galimybe išgerti geros kavos.
„Užteks tik įsivaizduoti savo istoriją, atėjo metas ją atkurti,“- sako jauni merkiniškiai Mindaugas Černiauskas ir Žygimantas Bužinskas, siūlydami pradėti tą atkūrimą nuo senosios rotušės atstatymo. Abu vietiniai, čia gimę, užaugę, o po studijų į savo gimtąjį miestą sugrįžę. Ponas Žygimantas jau ir rimtą knygą apie Merkinės rotušę parašė bei išleido, kad visiems aiškiau būtų, ką imsis atstatinėti.
O prieš kelias dienas lankiausi Veisiejų – kito panašaus dydžio ir garbingos istorijos Dzūkijos miesto – restauruotame senojo dvaro fligelyje, kur regioninio parko direkcijos vadovė Lina Žukauskienė dzūkiškai pakvietė į mano tėvo, irgi Romo Sadausko (vai, kiek painiavos), knygos „Sudzievuliu" sutiktuves. Ir paaiškėjo, kad visi, nuo pačios direktorės iki mokinukų, iš vietinės gimnazijos savo tarmės neužmiršo. Tik truputį sarmacinasi viešumoje ja šnekėti, nes tiek dešimtmečių buvo spiriami kuo greičiau jos atsikratyti.
Pasakoju jums visa tai čia, kur turėtų būti vieta vien politikos aktualijas aptarinėti, ne todėl, kad norėčiau kaip nors nukreipti kalbą nuo liberalų, kurie man, nepartiniam žmogui iš provincijos, pasiūlė Seimo rinkimuose dalyvauti, gėdos. Tiesiog privalau atkreipti dėmesį, kad Lietuva nesibaigia pravažiavus sostinės ribą, o maži miestai, miesteliai ir bažnytkaimiai nėra vien tik skurdo, alkoholizmo ir buitinio smurto kovų arena.
Nukraujavusi dėl emigracijos, pamaitinusi gabiais žmonėmis sostinę ir kitus didžiuosius miestus, mažų miestelių Lietuva nemirė ir neišnyko. Smetoninius šviesuolius ir kultūros entuziastus pakeitė jau laisvoje šalyje išauginti, pasaulio matę ir į gimtinę grįžę ir niekur iš jos neketinantys trauktis žmonės. Suvokiantys, kad prieš tris ar keturis šimtus metų čia pradėtus darbus galima tęsti būtent šiandien, kai netrukdo jokie okupantai, karai, marai ir sunkmečiai. Ir ne taip svarbu, kad šiandien tos XVIII a. buvusios geros kavos Merkinėje dar nersite, rytoj gal jau bus.
Man truputį liūdna, kai viso to nematantys politikai į mažų miestelių Lietuvą žvelgia vien kaip į socialinių problemų knibždėlyną. Skaičiuoja, kiek reikės socialinių pašalpų, svarsto kaip atgrasyti nuo besaikio gėrimo kelis miestelio pijokus, bet nemato pro sueižėjusį sovietmečio betoną prasikalusios naujos gyvybės.
Regionų politikos mes niekada neturėjome, o tai, kas surašyta į partijų ir ministerijų programas, tėra būdas valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos fondų pinigams ištaškyti. Užteks tų investicijų į trinkeles, ne nuo to galo pradėjom. Pirmiausia reikia paprasto ir aiškaus plano, kad Merkinės ar Veisiejų gimnaziją baigęs jaunuolis kitą dieną po išleistuvių neskubėtų krautis lagaminų skrydžiui į Londoną, bet apsispręstų prie apžvalgos bokštų sustojusiems turistams pasiūlyti kavos ir užkandžių, kas savaitę nupjauti kiemo žolę visiems miestelio pensininkams, remontuoti automobilius ir vesti ekskursijas į pelkes paukščių stebėti, gaminti arbatos mišinius iš vietoje surinktų vaistažolių ir organizuoti kokios labai keistos muzikos festivalius, į kuriuos suvažiuotų tokie pat pakvaišę entuziastai iš viso pasaulio.
Pirmiausiai reikia mokestinių pakeitimų, kad amatą ar verslą provincijoje pradedantis jaunas ir ne tik jaunas žmogus nebūtų užpjautas mokesčių anksčiau, negu jo pajamos pasieks tą ribą, kai uždirbs ne tik sau ir savo šeimai prasimaitinti. Ne pavienės nieko nelemiančios mokestinės lengvatos, o visos sistemos, atleidžiančios naujus individualius ir šeimyninius verslus nuo sudėtingos apskaitos ir mokesčių pradiniame jų veiklos etape. O kadangi mažuose miesteliuose ir kaimuose klientų srautas niekada nebus toks gausus kaip sostinėje ar populiariausiuose kurortuose, tai to atleidimo nuo mokesčių laikotarpio taikymas formaliai galėtų būti siejamas su vietos, kur verslas steigiamas ir vykdomas, gyventojų skaičiumi, o pasibaigtų tik pasiekus nustatytą pelno ribą.
Tik nereikia iškart pradėti aimanuoti dėl valstybės, savivaldybių, Sodros ir PSD biudžetų praradimų. Jeigu niekas nieko nedaro, nes neapsimoka, o tik pašalpas ima arba emigruoja, tai ir valstybė nieko iš jų negauna. Kurį laiką negautų ir toliau, bet per keletą metų užsiaugintumėm naują mokesčių mokėtojų ir smulkių darbdavių kartą. O svarbiausia, kad emigracija jau neliktų vienintele jaunų žmonių pasirinkimo galimybe, miesteliai atgautų gyvybę ir patrauklumą.