Bet kokias kalbas apie Rusiją didžioji dalis vyriausybės taip stipriai užgniaužia, kad praėjusią savaitę gynybos ministrė Ursula von der Leyen su daug nutylėjimų pateikė oficialų paaiškinimą, kodėl Vokietijos kariuomenei reikėtų nuosaikiai plėstis.
Ji atsargiai užsiminė apie Vokietijos dalyvavimą NATO greitojo reagavimo pajėgose Rytuose, kas praktiškai yra nutylėjimas apie rimtą riziką, rašo wsj.com.
NATO narės neišvengia prieštaravimo – viena vertus, naujas aljanso vyriausiasis vadas generolas Curtisas Scaparotti teigė, jog tikisi didėjančios Rusijos agresijos artimiausiais metais. Jo pirmtakas generolas Philipas Breedlove‘as sakė, kad Vladimiro Putino Rusija pasirinko karo kelią.
Kita vertus, yra nuolatinis Vokietijos nenoras identifikuoti Rusiją kaip karingą valstybę ar sužlugdyti viltis, kad Maskvos elgesys gali tapti nuspėjamas ir kad Rusijos sostinė gali tapti pelno centru Vakarų verslui.
Prieš dvejus metus, po Kremliaus invazijos į Krymą, Rusijos kariuomenės įžengimo į Ukrainą ir Maskvos grasinamos pozicijos NATO sąjungininkėms Baltijos valstybėms, Vokietijos socialdemokratų vicekancleris Sigmaras Gabrielis taip pareiškė apie Vokietijos karinę poziciją: „Neturėtų susidaryti įspūdis, kad net teoriniu lygmeniu žaidžiame kariniais pasirinkimais.“
Prieš du mėnesius, kai Vokietija svarstė galimybę nusiųsti besirotuojantį bataliono dydžio būrį paremti NATO narę Lietuvą, kuri ribojasi su Rusija, socialdemokratas užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris pareiškė, kad viena Ukrainos „kaimyninė valstybė“ negerbia Kijevo suverenumo.
Kiek galima būti perdėtai atsargiam? Atsakymas į šį klausimą gali būti retame Vokietijos dokumente, pagrindiniame Vokietijos karinės doktrinos pareiškime, kuris, tikimai, bus išpublikuotas liepą. Paskutinis pareiškimas buvo darytas 2006 m.
Europos gynybos pareigūno nuomone, Vokietija, nors sako norinti užimti tvirtesnę tarptautinę poziciją, neturi aiškios politinės ir karinės strategijos.
Po 10 vadovavimo metų kanclerė Angela Merkel, regis, nepademonstravo karinės galios, neparodė Berlyno noro ja pasinaudoti, tai neatsiejamas jos diplomatinių santykių su Rusija komponentas. Rezultatas – ramybė Vokietijai, išvengiant viešo Rusijos smerkimo. Tiesa, dokumentas, kuriame netiesiogiai kalbama apie Rusiją ir kuris stipriai skiriasi nuo grasinamo Amerikos vertinimo, rizikuoja supykdyti sąjungininkes.
Kalbėdama apie karinių pajėgų didinimą iki 241 000 (bet neišleidžiant tiek lėšų, kiek siekia NATO – 2 proc. BVP gynybos reikmėms), krikščionė demokratė U. Von der Leyen neužsiminė apie baltąjį dokumentą. Ji nekalbėjo ir apie dar vieną Kremliaus grasinimą visam laikui dislokuoti „Iskander“ raketų Kaliningrado teritorijoje.
Štai tokių prastų, bet realių politinių naujienų vengia Vokietijos vyriausybinės koalicijos politikai. Beje, kovą atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. vokiečių nelaiko Rusijos karine grėsme, neremia sankcijų Rusijai, o 57 proc. nepritaria, kad vokiečių kareiviai gintų Lenkiją ir Baltijos valstybes, jei šias užpultų Rusija.
Tokia realybė galbūt paaiškintų, kodėl Vokietijos užsieni reikalų ministras F. W. Steinmeieris norėtų atšaukti dalį sankcijų Maskvai, Rusijai tęsiant karines operacijas Sirijoje ir Ukrainoje. Anot leidinio „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, F. W. Steinmeieris norėtų „atsargiai sušvelninti sankcijas“, dėl kurių ES turėtų spręsti liepos 31 d. – ar atnaujinti.
Leidinys aiškiai parašė, kad ministras galvoja apie nacionalinius rinkimus, vyksiančius kitais metais. „Sankcijos Rusijai – nepopuliarios tarp socialdemokratų. Raginimas suartėti su Rusija gali pasitarnauti ponui Steinmeieriui.“
Tai nesustiprintų Vokietijos įvaizdžio, kuriai vertėtų aiškiau išsakyti nuomonę dėl karinių klausimų su Rusija, pastebi kaimynai.
Vokietijos tylėjimas, patogus tuo, kad nereikia konfrontuoti su Rusija, pasirodė neefektyvus dviem neutralioms Europos valstybėms – Švedijai ir Suomijai, kurių lyderiai praėjusį penktadienį Baltuosiuose Rūmuose išsakė nerimą dėl „agresyvaus karinio buvimo“ šalimais.