Iš šimto vaikų, kurie kažkada nedrąsiais žingsneliais įžengė į pirmąją klasę, pabaigę studijas tik 30 yra pasiruošę dalyvauti globalioje talentų rinkoje. Likę 70 pasiklysta švietimo pakopų labirintuose ir geriausiu atveju turi galimybę radikaliai persiorientuoti jau suaugę.
Dauguma Lietuvoje investavusių užsienio kompanijų kartoja, kad viena esminių priežasčių, kodėl jie jaučiasi teisingai pasirinkę – jų lūkesčius viršijantys žmonės. Talentai yra esminis turtas, paskui kurį šiandien juda pasaulio kompanijos. Lietuva neturi naftos, naudingų iškasenų, kolonijų amžius jau praėjęs, todėl senai įvardijome sau, kad vienintelė mūsų „vertė“ pasauliui yra žmonės ir jų žinios.
Pažangiausios Lietuvos ir užsienio įmonės dabar varžosi dėl tų 30 vaikų, kurie prieš 15 metų atėjo į mokyklą. Studentų mugės, galvų medžiotojų kompanijos, pasirašomos sutartys su universitetais, modernūs biurai – visa tai instrumentai kovojant dėl talentingųjų.
Tačiau kur dingo kiti 70 vaikų? Kodėl dėl jų niekas nekovoja? Dalis atsakymų slypi švietimo sistemos „tunelyje“, kuris, tarsi fantastiškai neefektyvus tarybinis konvejeris, pameta daugiau deimantų pakeliui nei į jį buvo sudėta.
Ketvirtoji pramonės revoliucija sunaikins nekvalifikuotas darbo vietas
Dėl socialinės aplinkos, kurioje gausu „išdaužtų langų“, dėl tėvų, neturinčių gebėjimo suteikti bazinių gyvenimo įgūdžių, pirmi 10 iškrenta dar nepasibaigus paauglystei.
Juos sutinkate su „bambaliais“ rankose, cigaretėmis mokyklų tarpuvartėse, vėliau netgi kalėjimuose... Vakaruose socialinė sistema ir mokykla kovoja dėl šių vaikų ir nemažą dalį išsaugo. Mano vaikystės metais keli stiprūs mokytojai tiesiog „už ausų“ traukė bent ketvirtį kartos iš laukinio kapitalizmo. Dalį ištraukė. Nesunku nuspėti, kas būtų, jei tų kelių mokytojų nebūtų buvę.
Už tai jiems amžinas „Ačiū“.
Dar 20 tikėjimą savimi praranda mokydamiesi vidurinėje mokykloje. Jiems sakoma, kad jie negabūs, nes nemoka fizikos ar anglų kalbos, o gal lietuvių ar biologijos.
Nuraminama tuo, kad „mums juk reikia šlavėjų, siuvėjų, medkirčių, mūrininkų, kasininkų ir kitų“. Prieš 20 metų logikos grūdas tame buvo, dalis darbo vietų išties egzistavo žemos pridėtinės vertės verslo srityse. Šiandien tokių profesijų žmonių poreikis sparčiai mažėja.
Davoso ekonomikos forume, Baracko Obamos pranešime JAV Senatui ir krūvoje autoritetingų analitinių centrų apžvalgų kalbama apie tai, kad ketvirtoji pramonės revoliucija dideliais tempais naikina žemos kvalifikacijos darbo vietas, kurias perima technologijos ir robotai.
Liko 70 vaikų.
Tiek Lietuvos, tiek daugumoje Vakarų Europos valstybių vidurinis išsilavinimas turi vieną esminę problemą – šioje pakopoje vaikai nustoja mokytis tiksliųjų mokslų, nes jie pernelyg teoriniai, neparodo pritaikymo galimybių gyvenime: kaip matematika, fizika ar chemija padės keisti pasaulį, kokius naujus produktus, robotus ar verslus galima sukurti, kaip programavimas gali padėti gydytojui atpažinti sergančiojo ligą?
To pasekmė – prasti baziniai įgūdžiai. Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliekamo periodinio moksleivių gebėjimų tyrimo PISA (angl. – The Programme for International Student Assessment) 2012 metų duomenimis, Lietuva yra 37 vietoje iš 65 tirtų pasaulio valstybių pagal 6–15 metų amžiaus vaikų matematinius, skaitymo ir mokslo taikymo gebėjimus. Pagal šį rodiklį Lietuva gerokai atsilieka ne tik nuo beveik visų ES šalių, bet ir Estijos bei Latvijos.
Dėl šios priežasties nemaža dalis vaikų nusprendžia, kad jie romantizmo kupini humanitarai – keliautojai, rašytojai, politologai, muzikantai, šou verslo atstovai, sportininkai. Taigi 40 vaikų iš likusių 70 nusprendžia laikyti pagrindinius egzaminus iš sričių, kurių nemaža dalis labai aiškiai nukreipia juos į profesijas, turinčias minimalią paklausą arba realybėje jos išvis neturi.
Programuotojai, išmanantys Nyčę
Sėklos pasodintos mokykloje augina vaisius. 2015 metais iš visų stojusių į universitetus daugiau nei 53 proc. pasirinko humanitarines, socialines ir menų specialybes.
Ar tai blogai? Nebūtinai. Ekonomistai ir modernios vadybos specialistai paklausūs ir šiandien, tokie bus ir rytoj. Lietuvai taip pat reikia rašytojų, sportininkų, filosofų, istorikų, filologų, teisininkų.
Klausimas tik – kiek.
Pernai teisę, įvairių sričių administravimą ir vadybą Lietuvoje pasirinko studijuoti daugiau nei 7 tūkst. abiturientų. Informacines technologijas – 1,6 tūkst. 2016 metų ekonomikos realijos: informacinių technologijų specialistų, programuotojų „čia ir dabar“ reikia apie 10 tūkst., tuo tarpu 73 proc. darbo biržoje registruotų bedarbių yra aukštųjų mokyklų absolventai, baigę socialinius mokslus.
Kur dingsta nemaža dalis socialinius ir humanitarinius mokslus baigusių vaikų? Emigruoja ir dažnai dirba mažai kvalifikuotą darbą, užsienio valstybėse šiurpindami darbdavius ir kolegas (padavėjus ar konvejerio darbuotojus) savo žiniomis apie baudžiamąją teisę ar graikų mitologiją.
Jau matau rūsčius intelektualų veidus, nes „humanitariniai mokslai – visuomenės brandos ir išsilavinimo pagrindas“. Absoliuti tiesa su dviem papildymais.
Pirma, „grynųjų“ humanitarų, kurie veda ir augina visuomenę – rašytojų, filosofų, sociologų – reikia nedaug. Jie – visuomenės esencija, kurios ir negali būti daug.
Antra, humanitariniai mokslai yra būtini kiekvienam išsilavinusiam žmogui, bet tai tėra dalis žinių, kurių reikia jo sėkmingam gyvenimui.
Dėl šios priežasties Harvardo ir Oksfordo universitetai darbo rinkai reikalingus profesinius įgūdžius integruoja su humanitariniais mokslais.
„Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas Harvardo universitete studijavo informacines technologijas ir psichologiją. Studijos, kurių pasekmė – daugiau nei 350 milijardų dolerių vertės kūrinys.
Kodėl inžinierius ar programuotojas negali skaityti Imanuelio Kanto ar Frydricho Nyčės, diskutuoti apie Zygmunto Baumano ir Leonido Donskio knygas? Lietuvoje vis gyva priešprieša tarp humanitarų ir tiksliųjų mokslų atstovų. Bet tiesa ta, kad jiems reikia vienas kito.
Gerovės raktas – švietimo grandinėje
Grįžtant prie istorijos pradžios: turime 30 absolventų, mokančių kelias užsienio kalbas, turinčių IT, inžinerinių ar biotechnologinių žinių, suprantančių esminius verslo principus. Jie visi – kūrėjai, turintys ką pasiūlyti inovatyviai ateities ekonomikai.
Švietimo sistema yra šalies konkurencingumo šerdis, „alfa“ ir „omega“, kuri lemia, kiek šalis sugebės konkuruoti su pažangiausiomis pasaulio valstybėmis.
Norint, kad Lietuvos ekonomika augtų, emigracija sustotų, inovatyvių verslų ir investicijų daugėtų – reikia sutaisyti „švietimo tunelį“. Jis savyje slepia šimtus tūkstančių vaikų, kurie gali būti geriau pasiruošę kurti šiuolaikiniame pasaulyje.
Jau šiandien Lietuvoje yra keliolika tūkstančių darbo vietų su konkurencingais atlyginimais, bet darbuotojų, kurie gali dirbti tose pareigose, nerandama. Ir ši takoskyra tik didės.
Būtent dėl šios priežasties raktas į Lietuvos ekonomikos gerovę guli ne kur kitur, o Lietuvos švietimo grandinėje. Ir kol kas guli gerai užrakintas bei nepanaudotas.
