„Sodra“ priima į darbą naują direktoriaus pavaduotoją. „Sodros“ direktorius žiniasklaidai pakomentuoja kol kas neapsisprendęs, už ką bus atsakinga nauja pavaduotoja, užimsianti iki šiol buvusį laisvą etatą. „Sodros“ vadovas dabar turės tris pavaduotojus.
Pabandykime įsivaizduoti kurią nors didelę privataus sektoriaus įmonę, kuri priima į darbą naują viceprezidentą.
Prezidentas komentuoja, kad priėmė todėl, kad buvo laisvas etatas, tačiau ką dirbs naujasis viceprezidentas, prezidentas dar nežino. Kaip manote, ką pasakytų tokiam prezidentui bendrovės valdyba ir akcininkai?
Taip, būtent tai, ką jūs pagalvojote. Jei privačiame sektoriuje yra laisva pareigybė, yra aišku, kokio darbuotojo trūksta, ką jis turės daryti, todėl jo tuoj pat ieškoma. Ir priešingai, jeigu nėra aišku, ką darė ankstesnis darbuotojas, tai naujo niekas nesamdo, o naikina nereikalingą pareigybę.
Būtų labai naudinga, jeigu būtų nuolat vykdoma viešojo sektoriaus veiklos rezultatų analizė ir ypač, jeigu ji būtų atliekama įvertinus suteiktų viešųjų paslaugų ir jų savikainos santykį. Pavyzdžiui, ką veikia konkreti įstaiga, kam ji teikia paslaugas - gyventojams, verslui ar kitoms įstaigoms?
O gal nelabai aišku kam? Ar tų paslaugų poreikis trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu didės ar mažės? Nuo to turėtų priklausyti investicijoms skiriami asignavimai.
Ar nėra alternatyvių paslaugų viešajame sektoriuje (besidubliuojančias reikia konsoliduoti) arba privačiame sektoriuje (dubliuojančias privačiame sektoriuje teikiamas, reikia privatizuoti arba naikinti)?
Kokia tos įstaigos paslaugų savikaina?
Koks jos veiklos efektyvumas: kiek suteiktų paslaugų tenka vienam darbuotojui; kokia vieno darbuotojo darbo vietos savikaina?
Koks jo vidutinis darbo užmokestis; koks jam tenka patalpų plotas? Be abejo, rodiklius reikia lyginti tiek su kitų panašių įstaigų rodikliais, tiek su pasirinktais pavyzdiniais efektyviai veikiančių užsienio valstybių įstaigų rodikliais. Tokią analizę nuolatos vykdo kiekviena didesnė privataus sektoriaus įmonė, antraip negalėtų konkuruoti rinkoje ir net nežinotų, dėl ko konkuruoja.
O štai viešajam sektoriui kai kurie elementarūs organizacijų egzistavimo dėsniai vis dar negalioja.
Taigi, analizė turėtų apimti ne tik biurokratų suskaičiavimą, bet ir daugelį kitų aspektų. Pavyzdžiui, ji turėtų analizuoti viešojo sektoriaus investicijų planavimą ir jų naudą (tiek iš valstybės lėšų, tiek iš ES lėšų): kiek konkreti investicija, lyginant su deklaruotais tikslais, pagerino viešųjų paslaugų kokybę ar prieinamumą.
Ar sumažino viešųjų paslaugų savikainą? Ar dar investuoti į šių paslaugų plėtrą ir gerinimą, ar planuoti jas nutraukti?
Nuolatinė analizė ir stebėsena yra pagrindinis informacijos šaltinis sprendimams priimti. Tikėtina, kad eidami tokiu keliu kada nors išsivaduosime iš dabartinio metinio viešojo sektoriaus biudžetavimo ciklo, kuris neužtikrina nei ilgalaikių projektų efektyvaus atrinkimo, nei jų finansavimo, yra priklausomas nuo trumpalaikės politinės konjunktūros ir biudžeto įplaukų svyravimų.
Ką jau bekalbėti apie efektyvumą. Kiekvienas sėkmingas verslas turi ne tik metinį biudžetą, bet ir ilgesnio laikotarpio planą.
Taip turėtų dirbti ir viešasis sektorius.
