Rose Blumkin neturėjo ekonominio išsilavinimo ir iki pat gyvenimo pabaigos prastai kalbėjo angliškai. Tačiau Warrenas Buffettas iki šiol pateikia šią emigrantę pavyzdžiu pradedantiesiems verslininkams: „Jei jie išmoks ponios Bi pamokas, aš nieko naujo jų nebeišmokysiu.“
W. Buffettas kelis kartus mėgino nupirkti R. Blumkin baldų parduotuvę „Nebraska Furniture Mart“, tapusią didžiausia parduotuve JAV. Jis laikė didele garbe, kai ji galiausiai sutiko parduoti 90 proc. šeimos verslo jo kompanijai „Berkshire Hathaway’s“.
W. Buffettas galiausiai ėmė jaustis praktiškai jos šeimos nariu.
Miegojo ant žemės, ant šiaudų
Rose Gorelik gimė 1893 m. gruodžio 3 d. mažame Ščedrino kaime prie Minsko.
Kaip rašoma W. Buffetto biografinėje knygoje, Rose ir septyni jos broliai miegojo ant šiaudų ant žemės jų namuose. Tėvas rabinas neišgalėjo nupirkti vaikams čiužinių.
„Pirma mano svajonė nuo šešerių metų buvo išvažiuoti į Ameriką“, – pasakojo Rose. 13 m. ji basomis nuėjo beveik 30 km iki artimiausios geležinkelio stoties, taupydama naujus batus.
Taupydama mergaitė pasislėpė traukinyje po sėdynėmis ir nuvažiavo iki artimiausio – Gomelio miesto. Ten ji pasibeldė į 26 namų duris, kol galiausiai jos pasiūlymas sudomino audinių parduotuvės savininką. „Aš ne elgeta. Priimkite mane pernakvoti, o aš parodysiu, ką sugebu“, – sakė Rose.
Ryte ji parduotuvėje ištiesė drobę ir išmatavo ją, dar niekam nespėjus paimti į rankas kreidos. „12 val. savininkas paklausė, ar galėsiu pasilikti“, – pasakojo Rose. 16 m. ji jau buvo vyresnioji parduotuvėje ir vadovavo šešiems vedusiems vyrams.
Už 5 dolerius nuo galvos iki kojų
Po dvejų metų, kai vėl prasidėjo neramumai, Rose sėdo į traukinį į Transsibiro magistralę. Ji išvyko į Kiniją. Iš ten įvairiais būdais kirsdama sienas pateko į Japoniją, o paskui krovininiu laivu nuplaukė iki Sietlo ir greitai atkeliavo pas vyrą.
Po kelerių metų, jau susilaukusi vaikų šeima persikėlė į Omahą – miestą, kuriame gyveno 32 tūks. Imigrantų. Čia Rose galėjo bendrauti rusų ir jidiš kalbomis. Vyras pradėjo uždirbti, atidarė lombardą. Žmona į jo reikalus per daug nesikišo. Ji siųsdavo pinigų į Rusiją ir padėjo išvykti dar dešimčiai giminaičių.
Tačiau Didžiosios depresijos metu lombardas bankrutavo, o tada verslą į rankas paėmė moteris. Ji suprato, ko imtis ir pasirinko nedideles kainas. „perki daiktus po 3 dolerius, parduodi po 3.30“, – aiškino ji vyrui.
Rose sugebėjo paversti iš mados išėjusius kostiumus tikru auksu. Ji išdalino Omahoje 10 tūkst. bukletų, kuriuose buvo rašoma, kad Blumkinai aprengs kiekvieną nuo galvos iki kojų už 5 dolerius. Į rinkinį įėjo marškiniai, kostiumas, kaklaraištis, batai ir šiaudinė skrybėlė. Per vieną dieną sutuoktiniai uždirbo 800 dolerių – daugiau nei per ankstesnius metus.
Pamažu verslas ėmė plėstis – buvo pardavinėjamos netgi brangenybės, kailiniai ir baldai. Jų prekės ženklas tebebuvo mažos kainos. Greitai pirkėjai ėmė vis labiau domėtis baldais.
Parduok pigiai ir neapgaudinėk
Tada Rose surado Čikagoje žmogų, užsisakė iš jo prekių už 2 tūkst. dolerių, į skolą. Kai atėjo laikas mokėti, jai teko parduoti baldus iš savų namų. Tačiau pradžia jau buvo padaryta.
1937 m. Rose įkūrė „Nebraska Furniture Mart“. Didmenininkai ją vis dar ignoravo, todėl R. Blumkinas važinėjo po JAV vidurio valstijas ir pirko pigius baldus didelėse parduotuvėse. Jo devizu tapo šūkis „Parduok pigiai ir neapgaudinėk“.
1950 m. mirė Rose vyras. Verslininkei pagalbininku tapo sūnus Louisas. Jis kariavo Antrajame pasauliniame kare, gavo medalį už mūšį Ardėnuose, paskui grįžo ir energingai įsitraukė į šeimos verslą.
Motinos ir sūnaus pastangomis įmonė suklestėjo, bet greitai dėl karo Korėjoje pardavimai smuko. Rose neišgalėjo sumokėti tiekėjams ir paėmė 50 tūkst. dolerių paskolą. O tada prarado ramybę, nes vis galvojo, kaip juos gražinti.
Galiausiai jai šovė mintis išsinuomoti didelį pastatą „Omaha City Auditorium“ ir užpildyti jį sofomis, stalais ir kėdėmis. Paskui su sūnumi jie sukūrė kūrybingą reklamą ir patalpino ją laikraštyje.
Pirkėjų susirinko tiek daug, kad per tris dienas buvo parduota prekių už ketvirtį milijono dolerių. „Nuo tos dienos niekam nebuvau skolinga nė cento“, – sakė Rose.
Pamažu visi Omahoje jau žinojo apie ponią Bi. Ji tapo pigių baldų su nuolaidomis sinonimu. Žmonės atvykdavo apsipirkti, kai susituokdavo, kai pirkdavo namą, susilaukdavo vaiko, po paaukštinimo tarnyboje.
Blumkinai pirkdavo prekių didžiuliais kiekiais, maksimaliai mažindavo išlaidas ir parduodavo su 10 proc. antkainiu. Rose niekada nelindo ten, kur jai trūkdavo žinių ir kompetencijos. Užtai ten, kur jausdavosi gebanti, žaibiškai priimdavo sprendimus ir nesidairydavo atgal.
Tiesiog paspaudė vienas kitam ranką
Devinto dešimtmečio pradžioje Rose ir Louisas Blumkinai įkūrė didžiausią Šiaurės Amerikoje baldų parduotuvę. Per metus parduodavo prekių daugiau nei už 100 mln. dolerių. Kasmet apimtys didėjo.
Konkurentų mažėjo, o naujus motina su sūnumi išradingai atmušdavo.
Jų parduotuvė sulaukdavo vis naujų pirkėjų, kurie atvykdavo net iš Ajovos, Kanzaso, Dakotos. Parduotuvė Omahoje su didžiule automobilių stovėjimo aikštele virto nedideliu miesteliu.
Rose net šeimoje ėmė vadinti ponia Bi. Ji keldavosi 5 val. ryto, valgė tik vaisius ir daržoves, alkoholio nevartojo. Ir visą save atiduodavo verslui.
Galiausiai Rose padarė dvi operacijas – pakeitė kelių sąnarius. Ji ėmė važinėti triračiu vežimėliu, skirtu golfui žaisti. Palaipsniui operacijas parduotuvėje ėmė vykdyti Louisas, o Rose vadovavo kilimų skyriui.
1983 m. Blumkinai pardavė verslą kompanijai „Berkshire Hathaway’s“. W. Bufettas pats atvyko į parduotuvę. Sudarant sandorį nedalyvavo nei teisininkai, nei patikėtiniai, nebuvo atliekamas auditas, nebuvo daromas surašymas. Jie tiesiog paspaudė vienas kitam ranką. „Mes davėme poniai Bi 45 mln. dolerių čekį, o ji davė žodį“, – prisimena milijardierius.
W. Buffettas pajuto begalinę pagarbą Rose. Jis susidraugavo su jos anūkais Rone‘u ir Irvu, kurie greitai turėjo perimti vadovavimą. Jis labai norėjo įsigyti parduotuvę, bet tuo pačiu padaryti taip, kad joje tebedirbtų Blumkinai.
Su rožių puokšte ir saldainių dėžute
Greitai Blumkinų šeimoje prasidėjo nesantaikos. Rose buvo griežta, pabardavo darbuotojus už lėtumą, pati atiduodavo verslui visą savo laiką, to paties tikėjosi iš kitų.
Dabar pirkėjų akivaizdoje ji bardavo anūkus, vadindavo juos dykaduoniais. Palaipsniui jie nustojo su ja kalbėtis.
Kai senelei buvo 95-eri, jie atšaukė vieną jos kilimų sandorį. Tai buvo paskutinis lašas – įsižeidusi ant giminaičių ponia Bi išėjo „į pensiją“.
Tai buvo sunkus laikas. Ji prikalbėjo žurnalistams daug įžeidžių žodžių apie giminaičius, kurie vadovavo verslui. Kliuvo ir W. Buffettui, kuris nusprendė nepalaikyti niekieno pusės.
Rose buvo nuobodu sėdėti namuose ir ji sugalvojo parodyti, kad yra dar šio to verta. Ji rekonstravo sandėlį priešais „Nebraska Furniture Mart“ ir atidarė... konkuruojančią parduotuvę.
Kad ir kokia nedidelė buvo jos įmonė „Mrs. B’s Clearance and Factory Outlet“, ji pamažu ėmė vilioti pirkėjus iš didžiulio konkurento. Prasidėjo karas dėl „Furniture Mart“ automobilių stovėjimo aikštelės...
Galiausiai Louisas neištvėrė – parašė motinai, kad nėra prasmės vienam su kitu kovoti ir geriau susivienyti. Tada ponia Bi paskambino W. Buffettui ir pasakė klydusi – šeima svarbiau už pinigus.
Dirbo net sulaukusi 100 metų
„Gailiuosi, kad nepadariau to anksčiau“, – vėliau žurnalistams sakė W. Buffettas. Jis taip sakė ne tik dėl to, kad norėjo šeimoje taikos. Milijardierius pripažino – net jei Rose būtų 120 metų, būtų pavojinga turėti tokią konkurentę.
Švenčiant Rose 100-ąjį gimtadienį, W. Buffettas pirmą kartą gyvenime uždainavo ir atidavė milijoną teatro rekonstrukcijai, kurią ji vykdė.
Šeimoje įsivyravus santaikai Rose toliau vadovavo kilimų pardavimui „Nebraska Furniture Mart“. Ji mirė 1998 m. būdama 104 m., tapusi Amerikos verslo legenda ir įėjusi į jo istoriją kaip ponia Bi, didmenos karalienė.
