Nuo konflikto iki agresijos – vienas žingsnis
„Šeimos namų“ gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė ir psichoterapeutė Goda Bačienė, prisijungusi prie RIMI projekto „Šeimos pietūs“, tikina, kad pirmieji vaikų nesutarimai – itin reikšmingi, mat jų metu formuojasi „galima“ „negalima“ sąvokos ir elgesio modeliai.
„Pirmieji vaikų konfliktai netūrėtų praslysti pro tėvų akis. Derėtų stebėti, kaip vystosi nesutarimas, nesikišti ir jo negesinti, tačiau būti šalia ir esant reikalui nukreipti vaikų energiją konstruktyvia kryptimi. Konfliktai iš principo žalos nedaro, tačiau neretai perauga į agresiją tiek psichologinę, tiek fizinę. Dažnai net suaugusieji nežino ribų, kada nesutarimas tampa nekonstruktyvus. Pagrindinė taisyklė –netoleruotina skriausti kitą, gadinti daiktus, daryti psichologinį spaudimą keliant balsą, žeminant ar tyčiojantis“, – sakė G. Bačienė.
Būtinas deramas pavyzdys
Pasak jos, didžiausia atsakomybė mokant konstruktyvaus konflikto sprendimo tenka tėvams ir ugdymo įstaigose dirbantiems suaugusiems. „ Suaugę pirmiausia turėtų skirti pakankamai dėmesio jų priežiūroje esantiems vaikams, organizuoti jų veiklas pagal gebėjimus. Svarbu, kad stabdydami netinkamą elgesį, tėvai patys nesmurtautų – nemuštų, negrasintų, nesityčiotų, savo pavyzdžiu nestiprintų netinkamo konfliktų sprendimo būdų“, – pasakojo psichologė.
Konflikto metu pažeidžiamiausi yra jaunesni, fiziškai ar emociškai silpnesni, kuo nors išsiskiriantiems vaikai. Jiems kyla didžiausias pavojus tapti agresyvių nesutarimų aukomis. Tokiems vaikams galima ir papasakoti apie kivirčus, situacijas, kuriose esame atsidūrę, padėti suprasti, kodėl kyla nesutarimai ir kaip tinkamai elgtis jiems iškilus.
„Tėvai turėtų mokėti ir mokyti išklausyti kitos pusės argumentų, tartis, dalintis, atsiprašyti, derėtis. Vaikai neturi bijoti suklysti ar netinkamai pasielgti, tačiau turi išmokt nekartoti klaidų, atpažinti situacijas ir jose pasielgti tinkamai, žinoti ir suprasti netinkamo elgesio pasekmes“, – tvirtina G. Bačienė. Vis tik, pasak psichologės, geriausias mokytojas yra ne tas, kuris teoriškai išdėsto situaciją, tačiau, kuris savo pavyzdžiu demonstruoja tinkamą elgesį.
Išlikti tėvais, ne prižiūrėtojais
Vaikams labai svarbu išmokti išreikšti savo norus ir poreikius, siekti jų įgyvendinimo ir mokėti juos derinti su kitų interesais, neskriaudžiant nei kitų, nei savęs. Tai nelengva užduotis ne tik vaikams, tačiau ir suaugusiems.
„Kantrybė yra svarbiausia ir vertingiausia suaugusiųjų savybė ji būtina ugdant ir vaikus, ir tobulinant savo gebėjimus. Antras svarbus bruožas, ugdant deramą vaikų elgesį – budrumas ir dėmesys. Tėvai turėtų išlikti stebėtojais ir įsikišti į vaikų bendravimą, tik pastebėję netinkamas reakcijas. Neprikišti, ne liepti, o stebėti ir analizuoti vaikus, leisti jiems atrasti save kiekviename žingsnyje nedraudžiant ir nepriekaištaujant yra sunkiausia užduotis. Tėvai ilgai to mokosi, o kiti – taip ir neišmoksta“, – teigė G. Bačienė.
Tėvų turėtų, anot jos, lengvai nukreipti vaiką tinkama linkme, tačiau nemuštruoti ir negyventi jo gyvenimo už jį. Visapusiškas palaikymas ir dalyvavimas gyvenime be galo svarbus, tik viskam reikalingas saikas. Šeimoje tėvai labiau turėtų priminti patikimus sargybinius, o ne griežtus prižiūrėtojus.
