Man Eligijaus žmogiškai gaila. Ir ne todėl, kad pats kadaise buvau žiurkių spąstų skaudžiai kąstas. Griūna žmogaus viltys ir planai. Tiek jo, tiek šeimos gyvenimas jau nebus toks, koks buvo. Tačiau viltys ir lūkesčiai akyse nyksta ne tik E. Masiuliui, bet ir nemenkai daliai liberalų rėmėjų.
Ši istorija ypač skaudi akivaizdžiai kairiųjų pažiūrų liberalų rėmėjų daliai. Perskaitėte teisingai. Mane taip pat nuolat stebina, kodėl liberalai, savo genetiniame ideologijos kode turėdami polinkį flirtuoti su stambiojo kapitalo atstovais, sulaukia kairiųjų pažiūrų jaunimo paramos. Nors, jei atvirai, tai daugiau jaučiu apmaudą nei nuostabą.
Kita vertus, puikiai suprantu, kad pastarųjų metų liberalų skelbtas ir rodytas atvirumas, skaidrumas bei imlumas naujoms idėjoms stipriai lenkė mūsų, socialdemokratų, stagnuojantį stabilumą.
Liberalų veiklos forma ir įvaizdis buvo tiek patrauklūs, kad sugebėjo atsverti kairiajam jaunimui alergiją keliantį ideologinį turinį – socialinių garantijų dirbantiesiems mažinimą, turtingųjų rėmimą valstybės pinigais, viešųjų paslaugų privatizavimą. Tačiau ši vizija baigėsi.
Šiandien sutrikę liberalai lipdo sudaužyto įvaizdžio detales ir ieško naujo lyderio. Juo pretenduoja tapti ir ponas Antanas Guoga.
Pretenduoja – gal kiek per švelniai pasakyta. Tiksliau būtų sakyti veržiasi, kaip skystis iš suplaktos coca-colos skardinės. Tačiau kartu su A. Guogos lyderyste liberalai pereina nuo flirto su stambiuoju kapitalu prie „sanguliavimo". Suprantu, kad tai skamba ganėtinai drastiškai, tačiau tai yra akivaizdi tiesa.
A. Guoga yra lietuviška brolių Kochų (broliai milijardieriai mėgstantys finansuoti ir įtakoti politikus ir partijas) iš JAV versija. Skirtumas tik tas, kad brolius Kochus tenkina jų milžiniška, bet šešėlinė politinė bei finansinė įtaka politinio lauko veikėjams bei procesams JAV, o ponas A. Guoga eina toliau ir nori procesus vairuoti asmeniškai.
Akivaizdus partijos lyderio polinkis atstovauti stambiajam kapitalui ir sunkiai priimtina ideologija kairiųjų pažiūrų liberalų rėmėjams yra per sprangus darinys. Jo „praryti“ tiesiog neįmanoma.
Ir tai šią dalį rėmėjų (buvusių rėmėjų?) palieka apsisprendimo kryžkelėje – likti su formą praradusiais ir ideologiniu turiniu nepriimtinais liberalais ar atsigręžti į socialdemokratus.
Aš nesu naivus ir matau socialdemokratus savikritiškai (partiečiai kartais sako, kad per daug savikritiškai, bet, patikėkit, tik gero siekdamas). Patyrę, bet jau pabodę veidai, pasitaikančios komunikacijos klaidos, nesusikalbėjimas su visuomene nėra kairiųjų pažiūrų jaunimui patrauklus derinys. Tačiau šiuo atveju aš norėčiau perfrazuoti vieną amerikiečių mėgstamą posakį – galite nekęsti konkrečių socialdemokratų, bet nebūtina nekęsti socialdemokratijos.
Pasimetusiems ir nusivylusiems aš siūlau su nedideliu pasitikėjimo avansu pažvelgti į socialdemokratus. Mūsų daug, mes įvairūs, bet, gerai įsižiūrėję, pamatysite progresyvių, atvirų ir imlių naujovėms tikrų europietiškų socialdemokratų.
Su jūsų parama mes pasiryžę keistis.