„Eurovizijos“ finalui intensyviai besiruošiantis Donatas laiko „Draugystė veža“ laimėtojams rado tik naktį – penkios draugų poros į viešbutį, kur apsistoję „Eurovizijos“ finalininkai, atvyko pirmą valandą nakties. Vėlyvas susitikimas ten nieko nenustebino – viešbučio hole buvo pilna žmonių ir gyvenimas virte virė.
„Draugystė tikrai veža, – sakė Donatas Montvydas. – Ne tas žodis, kad veža. Labiausiai iš visų. Žmonės dažnai nevertina draugystės ir jos tikrąją vertę supranta tik tuomet, kai papuola į bėdą. Aš sau sakau, kad muzika man yra antram plane. Pirmoj vietoj yra šeima, mano geriausi draugai, nes paskutinėj dainoj jie bus kartu su manim. O albumų kiekis, populiarumas – tai laikini dalykai. Tad draugystė – vienas iš vertingiausių dalykų, kuriuos mes turime. Bet tam, kad ją išlaikyti, reikia daug ir sunkiai dirbti. Reikia dirbti, nes veltui nieko nebūna“.
Po trumpos fotosesijos su „Draugystė veža“ laimėtojas, Donatas sutiko pasidalinti mintimis apie šių metų „Eurovizijos“ finalą.
„Pavargom per šitas dvi savaites, nes dirbam labai įtemptai. Dvi repeticijos per dieną. Bet kai išeini į sceną, užplūsta tokia adrenalino banga… Taip kad jėgų finalui tikrai užteks. O šių metų finalas, mano nuomone, yra pats stipriausias iš visų mano matytų. Kokybės atžvilgiu, atlikėjų atžvilgiu. Aš pats išskirčiau mažiausiai 15 dainų, kurios man patinka. Bet reikia prisiminti, kad „Eurovizija“ – tai pirmiausia šventė, ir tik po to konkursas. Balsuokim, dainuokim, darykim ką reikia, bet darykime tą džiaugsmingai. Nes prizinė vieta – tai dar ne viskas. Ne mažiau svarbu yra pasaulinio lygio profesionalų pagarba. O mes tą pagarbą jau pelnėm. Teko išgirst nemažai gražių žodžių iš tų, kurie matė mano pasirodymą“.
Draugystė akcijos dalyvius nuvežė ir į Lietuvos ambasadoriaus Švedijoje Eitvydo Bajarūno rezidenciją, kur kalba pasisuko apie švedų požiūrį į neįgaliuosius.
„Iš jų čia yra ko pasimokyti, – pasakojo E. Bajarūnas. – Čia net namo projekto tau nepatvirtins, jeigu jame nenumatytas privažiavimas neįgaliesiems. Bet svarbiausia yra ne tai. Svarbiausia, kad jie visus – absoliučiai visus – laiko lygiais ir pilnaverčiais visuomenės nariais. Nepriklausomai nuo negalios, lyties, amžiaus, rasės, seksualinės orientacijos ar tikėjimo. Čia net kalbos negali būti apie, pavyzdžiui, specialią mokyklą neįgaliesiems. Jie lanko tas pačias mokyklas kaip ir visi kiti, nes jos visos yra pritaikytos visiems – tame tarpe ir neįgaliesiems. Ir taip visur“.
Paskutinę kelionės dieną „Draugystė veža“ organizatoriai paskyrė Stokholmo muziejams, o jau sekmadienį draugų laukia kelionė namo.
