Kai Afrikos tyrinėtojai paklausė nuogo vaikščiojančio bušmeno, kaip jo tautiečiai reiškia gėdą, jis atsakė, kad jiems parausta galva, nugara, užpakalis ir pilvas. “O ką, europiečiams kitaip?” Tyrinėtojai pasakė, kad susigėdusiam europiečiui parausta veidas. Susimąstęs bušmenas pasakė: ”vadinasi, pas mus visas kūnas - veidas”. Afrikos gentyse nėra teisėjų ir advokatų, tačiau gėda yra gana stiprus elgesio reguliatorius.
Laukinėse gentyse yra griežta papročių, taisyklių ir tabu sistema, kurią sulaužyti - labai didelė gėda.
O kaip žiūrima laukinėse gentyse, tarkime, į lytinius nukrypimus ir “keistumus”? Jei europietis vyras su gėda skundžiasi “impotencija”, kai kur Afrikoje šio žodžio nesupranta, o išaiškinus pastebi: ”tokiais atvejais mes tiesiog sakome, kad vyras nenori šios konkrečios moters”.
Jei koks nors vyriškis rengiasi moteriškai, visiems būna labai linksma.
Jei kas nors elgiasi per daug piktai ar keistai, jam tiesiog išskiria palapinę toliau nuo kitų.
O kaip yra pas mus? Pas mus irgi yra taisyklės, įstatymai, ir taip pat yra gėda. Tačiau dėl kitokių dalykų.
Sykį aš paėmiau į rankas telefonų knygą ir vien Vilniaus mieste suskaičiavau virš dviejų šimtų advokatų kabinetų!
Jei visuomenė nėra labai “laukinė” ir joje labai išvystyta teisės sistema, galbūt mes esame labiau suvaržyti, nei laukiniai žmonės?
Taip, bet kitaip - susidaro paradoksali situacija.
Tam tikrus kriminalus ir nusižengimus padarantys žmonės kažkodėl didesnės gėdos nejaučia. Imkime po truputį vagiantį lietuvį ar kitą europietį. Vagia jis tyliai, tarkime, elektrą, pajungdamas skaitliuką stabdantį prietaisą į rozetę, išsisukinėja nuo mokesčių ar tiesiog važiuoja be bilieto. Ar jis jaučia gėdą? Kaip bebūtų keista, ne. Jis tarsi jaučia pasiteisinimo sukeltą ramybę: taip daro dauguma. Ir netgi nelabai jam baisu, kad kas nors jį atskleis. Jis tuomet ims piktai tesintis.
Ar labai jūs pergyvenate, viršydami leistiną greitį? Jei nepagavo - iš viso nepergyvenate. Ne bušmenas, o europietis dažniausiai nemano, kad baisu pažeisti taisykles, o pažeisdamas pasiteisina: nieko baisaus neatsitiks. Arba atsipirksiu pinigais.
O štai jei tas pats žmogus neturi pinigų užsienio kelionėms, jei paslapčia persirenginėja kitos lyties rūbais, arba mėgsta į kazino užsukti, o kai nieks nemato, pirštu krapšto nosį ir ką randa į burną kiša - jis jaučia siaubingą gėdą, jei būna aptiktas! Jam baisu net pagalvoti, kad jį demaskuos. Tiesą sakant, vien įsivaizdavimas, kad tai bus atskleista, atrodo jam kur kas siaubingesnis, nei tai būtų iš tikrųjų.
Hašeko romane apie kareivį Šveiką yra toks epizodas. Jauna graži mergina ateina pas kunigą ir graudžiai verkdama sako, kad turi baisią paslaptį. Kunigas atsargiai klausia, kokia ta paslaptis. Mergina sako, kad jai per daug gėda, bet tai susiję su nepadoriu elgesiu . Kunigui išdžiūsta burna ir jis prašo patikslinti. Mergina kūkčiodama pasako, kad kiekvieną vakarą atsiguldama į lovą.... ne, ji negali sakyti. Tai per daug nepadoru. Tada visas išraudęs kunigas nekantrauja: tai prisipažink pagaliau! Mergina tyliai prisipažįsta: ”Šventas tėve, vakarais aš išvalau su pirštu purvą iš kojų tarpupirščių...” “ir viskas?”- atsidūsta kunigas. “Ne!- su neviltimi sako mergina.- Aš dar ir uostau jį!”
Gėdingos suaugusiųjų paslaptys dažniausiai susijusios su neturtu, kartais - su aistromis ir kūniškais malonumais. Apie neturtą reikia kalbėti atskirai. O štai tokios aistros kaip pomėgis žaisti kortomis ar ruletę, apsiryti pyragaičiais, žiūrėti pornografiją ar persirenginėti svetimais rūbais, netgi ( kad tik žmona nesužinotų!) rūkyti ir reguliariai “siurbti” konjaką - nėra nusikalstomi, tačiau yra kruopščiai slepiami nuo namiškių. Ir, kaip tikriausiai jūs įtariate, visiškai be reikalo.
Pirmas dalykas – jūsų paslaptis niekam nėra paslaptis. Jūsų vaikai seniausiai apie tai žino. Kaip?
O va taip. Vaiko gyvenimas - tai nuolatinės paieškos, tyrinėjimai ir stebėjimai. Ir vaikas seniai atskleidė jūsų gėdingą paslaptį. Jei jau vaikai žino apie slaptas “užklasines” tėčių ir mamyčių meiles, tai kaip jie nežinos apie tokius dalykus, kurie vyksta dažnai ir dar namuose?
Vaikai visi truputį yra bušmenai. Jie griežtai laikosi savo žaidimų taisyklių kiemuose. Šiuolaikiniai vaikai gėdijasi neturto. Tačiau fiziologija, aistros jiems nėra baisios. Jiems įdomu. Ir darželinio amžiaus būdami jie nesigėdija teisiai ir garsiai pasakyti: mamyte, o kodėl pas tave liemenukas prasegtas?” “O tėvelis pagadino orą!” “O senelis čepsi valgydamas ir dar valo ausį su pirštu”.
Taip, vėlesniam amžiuje vaikas išmoks gėdytis ir savo kūno, ir aistrų.
Tačiau mažam vaikui visa tai nėra jokia gėda, jam netgi linksma. Juk jis pats ne kartą yra žaidęs su savo ir gal net kito vaiko lytiniais organais, ir pats ne prieš pagadinti orą bei valgyti čepsint. Taip, jam sakė, kad tai negražu, bet juk ir kiti vaikai tai daro. O ką daro suaugę žmonės, kai mano, kad jų niekas nemato!
Vovočka ilgai žiūrėjo pro tėvų miegamojo rakto skylutę, o po to su pasipiktinimu pasakė: ”ir po viso to jie dar draudžia man kišti pirštą į nosį!”
Mes mylime vaikus, todėl atleidžiame jiems ir krapštomą nosį, ir pagadintą orą, ir persirenginėjimus, ir žaidimus su lytiniais organais. Jei neatleidžiame - tampame psichopatiškais tėvais, ir mus reikia gydyti.
Bet dauguma žmonių yra normalūs ir natūraliai žiūri į vaikų silpnybes. Tuomet ir mažiems vaikams neegzistuoja kažkas, kas nebūtų natūralu. Ir jei tai, ką jie pastebi tėvuose, negąsdina, tai neretai juokina ar stebina. Kai Froidas kalbėjo apie “pirminę sceną”- tėvų lytinio akto stebėjimą, jis aiškiai sudramatino. Vienose aristokratų šeimose toks vaizdas gal ir galėjo smarkiai traumuoti vieną kitą vaiką, tačiau iš to negalima daryti išvados apie visus vaikus. Greičiausiai vaiką labiau išgąsdina tėvų išgąstis (“ar mamai neplyš širdis aptikus mane stebintį?”), nei pats fiziologinis procesas... Nors, žinoma, gali būti visaip. Tačiau neverta labai dėl to išsigąsti. Pasimokykime ko nors iš mažų vaikų ir laukinių afrikiečių. Juk jei tėvai myli savo vaikus, ji anksčiau ar vėliau atleidžia jiems jų silpnybes?
Ir galbūt tai paguos jus - daugumą mūsų gėdingų ir siaubingų paslapčių mus mylintys žmonės žino ir atleidžia. Juk sakoma, kad mes tik gerbiame žmones už jų privalumus. O mylime - už jų trūkumus.
