Susidaro įspūdis, kad jis turi tokius patarėjus, kurie vietoj to, kad užtikrintų, kad juo tiki (kad tikėtų D. Montvydo pajėgumu perteikti dainą organiškai), jį įpareigojo prikabinti ant pasirodymo „blizgučių“, kurie tik išmuša tiek jį, tiek žiūrovą iš vėžių. Tie „perspaudimai“ – tie surepetuoti skraidymai po sceną, drastiški mostai – man matėsi nuo pat pradžių taip akivaizdžiai, kad taip ir norėjosi jam pasakyti: „Nusiramink, Montvydai, mes tave matome. Tiesiog dainuok...“ O kai jis atlapojo savo baltą striukę, tarsi primindamas tuos „nepadorius“ laikus, kai vyrukai, kad gautų pripažinimą, demonstruodavo „kožą“, taip ir prisimerkiau, kad mažiau tą vaizdą matyčiau. Negi mūsų daina reprezentuoja tokias paviršutiniškas emocijas kaip svajonė savo gražiom plunksnom pavergti merginą?
Aš noriu tikėti, kad „Eurovizijos“ publika yra daug labiau subrendusi ir išalkusi gilesnių prasmių. O tokie striukių purenimai gali tik paskatinti dviprasmiškas išvadas apie mūsų kaip lietuvių „vertybes“.
Iki šiol tikėjau, kad D. Montvydas šia daina nori pabrėžti, kaip ši naktis buvo kitokia, nes jis sutiko išskirtinę merginą, galbūt sielos draugę. Vyliausi, kad per dainavimą bus atskleista jo nuostaba „kad tai pagaliau nutiko“, jis sulaukė tos nakties, per kurią sutiko ypatingą žmogų. Ir tikiu, kad tai parodyti teatrališkumas nėra būtinas. Kai žmogus įsijaučia į tai, ką dainuoja, jo veidas (kurį pamatome per visą mūsų televizorių) tai papasakoja per menkiausius jausmingus sumirksėjimus. Ir jokie nepailstantys pasišokinėjimai ar didingi rankų „darbai“ to taip gerai nepapasakos. Tas per daug surežisuotas sceninis judėjimas kvepia tik netikrumu, D. Montvydo dusinimu. O tai trukdo išreikšti tikras emocijas – tiek balsu, tiek kūno kalba. Būta ir per didelio balso aukštumo kontrasto, pavyzdžiui, po ramios (mano manymu, per ramios) įžangos peršokta į staigų rėksmingą dainavimą.
Tai – per daug nenatūralu, tai jau ne tik nebejaudina, bet dar ir nemaloniai šokiruoja. Atrodo, kad D. Montvydas per daug galvoja ar per daug jaudinasi kaip kiti jį mato ir kaip gerai jis atlieka sceninius įsipareigojimus. Visi tie surežisuoti dirbtiniai taškai jį tik įspraudžia į rėmus ir trukdo jam mėgautis ta scena, kurios jis nusipelnė.
Dar labai įstrigo šviesos efektai, signalizuojantys dviejų pirštų „kliksėjimą“. Jie tiesiog taip ilgai užsibuvo, kad vietoj to, kad klausyčiau dainos, pradėjau analizuoti: kas čia nutiko? Gal kažkas pamiršo išjungti tą monotinšką blyksnį?
Noriu paprašyti D. Montvydo mentorių, leiskit jam būti savimi, t.y. pasakykite jam, kad to norite. Nuimkite nuo jo naštą atlikti viską idealiai. Idealumas yra pats blogiausias kriterijus. Tikrai neišsigalvoju (paieškokite, šia tema yra daug literatūros). Klausyti širdies yra tiesiausias kelias į tobulybę. Jei paklausysite mano patarimo, tikiu, kad pamatysite, kad D. Montvydo daina pasieks žmonių širdis net pamiršus vieną blizgutį ar stryktelėjimą... Ar striukės glostymą...
D. Montvydai, daryk, kaip tau norisi labiausiai, nes aš ir daugelis tiki tavimi ir tavo daina. Jei kas nepavyks, atsiprašysi. Svarbiausia, kad tau būtų smagu. Nes tik tada ir kitiems taip bus.
P.S.: atsiprašau už tai, kas nebuvo idealu – neturiu tam daug laiko
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Papasakokite, kaip Jūs vertinate Donato sceninį įvaizdį, dainos atlikimą, kurios šalies atstovą laikote didžiausiu jo konkurentu?
Savo nuomone kviečiame dalintis spaudžiant čia arba el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Eurovizija“.