– Praėjo kelios dienos po atrankos į olimpines žaidynes turnyrų. Danutė Domikaitytė vos nepateikė sensacijos, jai iki kelialapio pritrūko vos vieno taškelio. Ar pats tikėjai, kad ji taip toli nueis?
– Tikėjau, kitaip nevažiuotume ir ramiai galvotumėme apie mūsų jaunių startus Europos čempionate ir įvairius turnyrus. Juk Danutė Domikaitytė Šiaulių sporto gimnazijos auklėtinėms yra autoritetas, lyderė ir pavyzdys. Bet Danutė ryžosi ilgam ir varginančiam pasiruošimui, aukojo save mūsų bendram tikslui. Ilgi mėnesiai stovyklose Lietuvoje ir užsienyje, begalė įvairių varžybų, griežta savikontrolė davė subrandintų vaisių. Gaila, kad tie vaisiai šiek tiek nesunoko (šypsosi)... Bet kuriuo atveju ji yra ta, kuri nepasidavė, nesustojo pusiaukelėje. Tai taip pat yra laimėjimas. Tie treneriai, kurie dirba su merginomis tą žino (šypsosi).
– Prieš atrankos turnyrus ko gero buvo ir tokių, kas pesimistiškai vertino D. Domikaitytės galimybes patekti į Rio. Optimizmo nepridėjo jos kova Zrenjanine, kur ji pralaimėjo Laurai Skujinai, ir dvikova Ulan Batore, kuomet taip pat neįveikė korėjietės Chaerin Park barjero. Kokios priežastys lėmė neigiamą rezultatą pirmuose atrankos etapuose?
– Nors Danutė L. Skujiną kovo mėnesį įveikė Europos čempionate, to Zrenjanine pakartoti nepavyko, nes įsivėlė į varžovės primestą kažkokį chaotišką žaidimą ant kilimo. L. Skujina visą kovą vengė Danutės paėmimų ir kontratakuodavo. Serbijoje tokia jos taktika pasiteisino ir latvė laimėjo.
O į pirmą pasaulinį atrankos turnyrą Mongolijoje dėl blogų oro sąlygų atvykome „pakeliavę“ pusantros paros. Vien Biškeko tranzitinėje zonoje buvome įkalinti 18-ai valandų. Aš pats vos judėjau, o mano auklėtinei reikėjo dar ir kovoti. Nepaisant to, pirmoje imtyje Danutė buvo ne kartą permetusi Chaerin Park ir net prispaudusi korėjietės mentes prie kilimo, tačiau Azijoje, matyt, galioja savo taisyklės - varžovė buvo pakelta iš pavojingos padėties į stovėseną. Aš nefantazuoju, internete yra vaizdo įrašas. Nepamirškime ir to, kad D. Domikaitytė tik šiemet įžengė į suaugusių sportą.
– Stambule D. Domikaitytė atgijo ir paguldė ant mečių graikę Dimitrą Christodoulaki ir „švaria“ pergale atsirevanšavo korėjietei Chaerin Park. Iki olimpinio kelialapio pritrūko vienos pergalės prieš norvegę. Likus pusantros minutės Danutė pirmavo, bet persvaros neišlaikė. Ar prieš turnyrą modeliavote su sportininke situaciją, kuomet reikia išlaikyti rezultatą ir kur įžvelgiate jos klaidas?
– Analizuojame nuolatos. Numatomas situacijas modeliuojame po kiekvienų varžybų ir prieš kiekvieną kovą. Danutės klaida... Likus pusantros minutės ir jau turint persvarą, nelogiškas buvo suėjimas į artimą paėmimą. Matėme, abipusis paėmimas buvo patogesnis žemesnei norvegei, kuri išnaudojo galimybę ir paėmė lemiamus du taškus, o kartu su jais ir kelialapį į Rio. Reikėjo kontroliuoti priešininkės rankas arba aktyvinti judesius distancijoje. Žiūrint iš kitos pusės, iš šalies visiems paprasta komentuoti ir patarinėti. Vykstant kovai tokiame lygmenyje, judesių kaita ir dinamika labai greita. Ne visada pavyksta išvairuoti svetimą „Ferrarį“, turiu galvoje kūną, nesvarbu, kad treneriai žino, kaip jis sukonstruotas. Paskutinės imties video įrašą peržiūrėjau dešimtis kartų. Man be emocijų sunku žiūrėti ir prisiminti. Įsivaizduojate, kas dedasi Danutės širdyje?
– Kaip bebūtų, D. Domikaitytė dar kartą įrodė, kad ji yra pasaulio moterų imtynių elite. Kokie planai?
– Jai tik prasideda kelionė į didįjį sportą. Moterų imtynės, skirtingai nei graikų-romėnų ar laisvos, yra išgrynintos. Ką tai reiškia? Į pasaulio ir Europos čempionatus atvyksta kur kas mažiau atlečių, nei susirenka pas vyrus, tačiau visos jau žinomos, jau kažką sportiniame gyvenime pasiekusios.
Kitaip tariant, tikimybė, kad pirmuose ratuose pavyks kovoti su fizkultūrininkėmis yra menka. Ir tas faktas, kad Danutė „sukinėjasi“ tarp geriausių pasaulio imtynininkių yra pakankamai išraiškingas. Ji jau įrodė, kad pasiruošusi eiti iki pabaigos, kas nenutiktų. Mergina jau parvežusi ne vieną Europos ir pasaulio medalį jaunimo grupėje, pirmais metais suaugusiųjų kompanijoje liko per vieną balą iki Rio.
Taigi, kelias manau tik prasideda. Ačiū Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui ir Lietuvos olimpiniam sporto centrui, kurie suteikia pagalbą visuose sprendimuose, susijusiuose su sportininkių rengimu olimpinėms žaidynėms. Jie daug konsultuoja, jų požiūris sumažina įtampą pasiruošimo etapuose. Taip pat dėkingas Šiaulių miesto vadovams. Žinome, kad ir kas nutiktų varžybose, visada sulauksime jų profesionalaus požiūrio į mūsų kol kas negausią komandą. Kai nukrauti pašaliniai rūpesčiai ir galva neužkimšta nereikalingomis problemomis, atsiranda laiko susikoncentruoti pagrindiniam tikslui.
– Po ketverių metų olimpinės žaidynės Japonijoje. Tuomet D. Domikaitytė bus 25-eri - idealus amžius užkariauti olimpą. Ar jai palaikys kas nors iš jaunų imtynininkių kompaniją kovose dėl olimpinių kelialapių?
– Kalbant apie jaunąją kartą, paveikslas toks spalvotas, kad per savo 20-ies metų trenerio darbą nesu matęs tokios įvairios spalvų paletės. Kalbu apie asmenybes, merginas kurios jau rimtai stovi ant kojų ir kurios po ketverių metų bus tokio amžiaus, kaip šiemet Danutė. Kamilė Gaučaitė, Auksė Rutkauskaitė, Viktorija Augustauskaitė, Ineta Dantaitė, Justina Čekavičiūtė, Kamilė Šernauskaitė ir dar penkiolika merginų garsiai deklaruoja savo tikslus ir, manau, tikrai prisijungs prie lenktynių dėl kelialapių į 2020 metų olimpines žaidynes Tokijuje. Jos savo ketinimus patvirtina pergalėmis stambiausiuose turnyruose. Ketverių metų ciklas greitai pralėks ir, manau, išgirsime jų vardus dar ne kartą. Na, o aš ir treneris Andrius Stočkus visada atiduosime širdį joms ir savo svajonių įgyvendinimui. Tik šįkart ji atidedama ketveriems metams.
Rio byla užversta. Dabar pagrindinis tikslas - ištrint visus prisiminimus ir atversti naują švarų lapą, ant kurio suguls pasiruošimo į Tokiją dienoraštis.
