Pasak Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikos medicinos psichologės Aušrinės Remeikytės, šeimos nariai, draugai, kolegos ir pažįstami gali padėti sustabdyti žmogų nuo savižudybės įvykdymo, jei laiku atpažins įspėjamuosius požymius. Tai padaryti galima atkreipiant dėmesį į kalbą, elgesį, jausmus bei fizinę savijautą.
Požymiai išduodantys žmogų
Remiantis statistika, apie 75 proc. nusižudžiusiųjų paprastai prasitaria apie savo ketinimus draugams arba šeimos nariams. Dėl to, atkreipkite dėmesį, jei žmogus sako: „Be manęs bus geriau“, „Nebenoriu gyventi“, „Norėčiau nepabusti“, „Geriau, kad mane partrenktų mašina“, „Aš niekam nereikalingas“, „Aš niekam tikęs“ ir panašiai“, – pataria Centro poliklinikos medicinos psichologė.
Kai žmogus galvoja apie savižudybę, paprastai pasikeičia ir jo elgesys. A. Remeikytė pataria stebėti, ar žmogus nepradėjo vartoti daugiau alkoholio, narkotikų, vaistų, ar nenustojo domėtis jam svarbiais dalykais. „Kartais pasitaiko situacijų, kad apsilankę svečiuose arba paskambinę žmonės elgiasi taip, lyg norėtų atsisveikinti, internete ieško medžiagų ar priemonių, galinčių padėti nusižudyti, kartais elgesys tampa neatsakingas ir rizikingas, pavyzdžiui, vairuojant. Kai kuriems žmonėms būdingas savęs žalojimas, įvairūs emociniai proveržiai, dar kiti – išdalina vertingus daiktus, nutolsta nuo šeimos ir draugų. Atidiems reikia būti, jei pastebimas ryškus neigimas, nes nusižudyti tvirtai apsisprendęs asmuo gali sąmoningai neigti turįs tokių minčių“, – požymius, į kuriuos verta atkreipti dėmesį, vardija medicinos psichologė A. Remeikytė.
Apie savižudybę galvojantį žmogų dažnai užklumpa liūdesys, pyktis, gėda, neviltis, vienišumas, menkavertiškumo ir bejėgiškumo jausmai, sutrinka miegas (kartais miegama per mažai, o kartais per daug), nustojama rūpintis asmens higiena, išvaizda, nustojama domėti seksu, staigiai pasikeičia maitinimosi įpročiai. Kartais žmogus netenka apetito, o kartais būna atvirkščiai – jis padidėja.
Kaip kalbėtis?
Pasak A. Remeikytės, kalbėtis su draugu ar šeimos nariu apie suicidines mintis ir intensyvius jausmus yra didelis iššūkis, nes apie savižudybę galvojantys žmonės, ypač žudymosi metu, būna labai uždari, atsiskiria nuo aplinkos. „Tuomet geriausia išeitis yra tiesiog tiesiai paklausti, ar galvoja apie savižudybę. Dažnai yra nepagrįstai baiminamasi, kad klausimai apie savižudybę gali paskatinti kenčiantį žmogų šiam veiksmui, tačiau tiesa yra visiškai kitokia. Tai galimybė žmogui pradėti kalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi, o tai gali silpninti savižudybės riziką. Jei jau pradėjote kalbėtis, tai pokalbio metu stenkitės akcentuoti, kad turėti sunkumų yra normalu, o ieškoti pagalbos yra stipraus žmogaus bruožas“, – pataria medicinos psichologė ir priduria, kad kalbantis svarbu jums patiems būti savimi: nuoširdžiu, klausančiu, kantriu, priimančiu ir ramiu. Leiskite asmeniui išreikšti neviltį, pyktį. Suteikite vilties, kad pagalba yra prieinama.
Pokalbio metu nereikėtų ginčytis, aiškinti įvairias tiesas apie gyvenimo vertybes ir priekaištauti žmogui, kuris galvoja apie savižudybę. Taip pat svarbu laikykitės konfidencialumo, tačiau tuo pat metu negalima žadėti viską išlaikyti paslaptyje, nes tai susiję su pavojumi gyvybei.
Kur kreiptis pagalbos?
„Dažnai žmonės pasijaučia bejėgiai susidūrę su žmogumi, kuris galvoja apie suicidą, tačiau paprastai jam labai padeda padrąsinimas ir paskatinimas ieškoti profesionalios pagalbos, kurią jis gali gauti iš psichologo, gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, šeimos gydytojo. Labai svarbu, kad žmogus suvoktų, jog jam reikia profesionalios pagalbos, o taip pat jam būtina žinoti ir jausti, kad šalia yra žmogus, kuris juo rūpinasi visapusiškai. Tačiau, jei matote aiškią grėsmę gyvybei, geriau iškart skambinkite skubios pagalbos numeriu 112, kad laiku būtų suteikta medicininė pagalba“, – sako A. Remeikytė.
Jei apie savižudybę galvojantis žmogus pateko į medikų rankas, labai svarbu, kad po to būtų pasirūpinta, ar tinkamai vartojami paskirti medikamentai, jei įmanoma būtina pašalinti priemones, kuriomis būtų galima nusižudyti: vaistus, peilius, skutimosi peiliukus, virves, šaunamuosius ginklus. Praėjus savižudybės krizei ir toliau būtina palaikyti ryšį, nes tęstinė ir ilgalaikė pagalba yra gyvybiškai svarbi, padedanti sveikti.
„Tačiau net ir padarius viską, kas atrodo buvo įmanoma, suteikus reikiamą pagalbą pasitaiko, kad žmonės nusižudo, tuomet artimiesiems labai svarbu prisiminti, kad jie nėra visapusiškai atsakingi už kito žmogaus sprendimus“, – pataria medicinos psichologė.
Pagalbos prieinamumas
Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1000 žmonių, t. y. net 33 savižudybės 100 tūkst. gyventojų. Tai vienas didžiausių skaičių ne tik Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Praėjusių metų pabaigoje Centro poliklinika pasirašė Savižudybių prevencijos memorandumą, kurį inicijavo Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos narys Mykolas Majauskas, ir įsipareigojo padėti siekti, kad Vilnius būtų miestas, kuriame efektyviai veiktų savižudybių prevencijos mechanizmas.
Pasak Centro poliklinikos direktoriaus pavaduotos medicinai dr. Audronės Juodaitės Račkauskienės, pasirašiusi Savižudybių prevencijos memorandumą poliklinika įsipareigojo užtikrinti, kad skubi psichologo pagalba būtų prieinama be šeimos gydytojo ar gydytojo psichiatro siuntimo. O taip pat proaktyviai siūlyti psichologinę ir kitą reikalingą pagalbą visiems Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikoje registruotiems asmenims, kurie pateko į gydymo įstaigą po mėginimo nusižudyti ar išgyveno artimojo savižudybę.
Konsultuotis pas psichologus, dirbančius Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikoje, pacientas gali atvykti savarankiškai, tereikia susisiekti su registratūros darbuotoju arba užsiregistruoti internetu. Psichologai konsultuoja ne tik suaugusius, bet ir vaikus iki 18 metų ir jų tėvus (globėjus) dėl patiriamų emocinių, elgesio sunkumų šeimoje, mokykloje, baimių ir t. t.
