Ištisos kartos dramaturgų studijavo jo kūrinius. Kad ir kiek liaupsintume jo genialumą, dėl jo asmenybės autentiškumo lig šiol pasaulyje kyla ginčai.
Oficialiai teigiama, kad V.Šekspyras gimė 1564 m. balandžio 26 d.
Stratforde prie Eivono ir ten pat mirė 1616 m. balandžio 23 d. Ortodoksų (gr. orthodoxos – griežtai laikąsis tam tikrų pažiūrų teorijos) požiūriu, tai tas pats Viljamas Šekspyras, nors jam gyvam esant niekas nelaikė jo rašytoju ir jis pats nepretendavo juo būti. Praėjus 7 metams po jo mirties, 1623 m. pasirodė pirmasis pjesių leidimas. Tos knygos redaktoriai paskelbė įžanginę medžiagą, kurioje buvo užsiminta (nepasakyta tiesiogiai), kad autorius yra žmogus iš Stratfordo prie Eivono. Belieka panagrinėti šio Viljamo gyvenimo faktus.
Ortodoksų faktai
Šekspyro tėvas Džonas buvo gan turtingas – Viljamas lankė Stratfordo gramatikos mokyklą, kur studijavo lotynų k. ir klasikinę literatūrą. Aštuoniolikos metų privalėjo vesti Ana Hafvei – „iš reikalo“. Po kelių mėnesių ji pagimdė. Po 2,5 m. ji dar pagimdė dvynukus. Viljamas, būdamas 28 m., turėjo išlaikyti žmoną ir tris vaikus, kurie ir tada bei vėliau visą laiką gyveno Stratforde. Apie 6-ius jo gyvenimo metus nieko nežinoma ir 1590 m. jis atsiranda Londone, kaip vaidinančios trupės narys.
Buvo sėkmingas aktorius, tačiau greitai perėjo prie pjesių ir poezijos rašymo. Iki 1598 m. jis jau buvo laikomas didžiausiu iš visų anglų rašytojų. Per kelis metus praturtėjo ir 1597 m. nusipirko Stratforde brangų namą. Maždaug 1612 m., būdamas 48m., staiga liovėsi rašęs, grįžo į Stratfordą ir vėl pradėjo gyventi su savo žmona. 1616 m. balandį mirė ir buvo palaidotas bažnyčios kieme. Ant jo tariamo kapo akmens jo vardas neužrašytas, bet vėliau netoliese buvo pastatytas paminklas.
Ar jis vaidino trupėje?
Londone didžiojo dramaturgo niekas nėra matęs. Londone gyveno apie 20 metų (1592-1612), tačiau nerasta nė vieno užrašo, kad per tuos metus kas nors savo akimis jį būtų matęs ar sutikęs gatvėje. Pamatę garsų aktorių Ričardą Burbagą ar sutikę dramaturgą Beną Džonsoną, žmonės aprašydavo tai, kaip įsimintiną įvykį. Per 20 m. Šekspyro šlovės metų Londone, pamatę jį scenoje, pasišnekučiavę su juo apie poeziją, susirašinėję su juo, sutikę jį pobūvyje ar gatvėje, jie manė, kad apie šį susitikimą neverta užsiminti draugui laiške ar dienoraštyje?
Mokslininkai nieko nerado
Didžiulė mokslininkų armija bandė „atkapstyti“ informacijos apie šį literatūros genijų. Mokslininkų ieškojimai atvėrė daugybę informacijos apie visus to meto svarbesnius ir ne itin svarbius poetus. Apie Šekspyrą terado tris tuzinus nereikšmingų įrašų ir nė vienas iš jų neapibūdino jo kaip poeto ir dramaturgo. Neišliko jokių duomenų, kad Šekspyras kada nors mokėsi Stratfordo gramatikos mokykloje. Ką jau kalbėti apie klasės draugus ar mokytojus! Tokių, kurie pasigirtų jį pažinoję – neatsirado.
Niekas apie jį nežinojo
Nors Šekspyras savo laiku jau buvo laikomas žinomu Anglijos rašytoju ir garsiu aktoriumi, jo gimtajame mieste Stratforde niekas apie jį nežinojo. Išvykdamas iš Stratfordo buvo neturtingas, o grįžo praturtėjęs – tokia permaina taip pat nepraslystų pro žmonių akis. Jam gyvam esant, nė vienas iš jo draugų ar kaimynų, net jo šeima niekur neminėjo, kad jis – aktorius, dramaturgas, poetas.
Rasti tik 6 parašai
Nėra V.Šekspyro ranka rašytų pjesių, ankstyvųjų juodraščių, fragmentų, ar kokių nors nebaigtų rašyti kūrinių ir nepublikuotų veikalų. Rasti tik šeši parašai ant dokumentų, kurie labiau panašūs į neraštingo žmogaus bandymą šiaip taip parašyti savo vardą ir pavardę. Žmogaus, taip įvaldžiusio raštą ir žodį, neliko nei sąsiuvinių, nei dienoraščių, nei laiškų. Neliko nė vieno jo rašyto laiško net biznio reikalais! Ar Viljamas Šekspyras išvis buvo raštingas?
Genijaus vaikai liko neraštingi?
Pirmiausia, reikia paminėti, kad šio plunksnos genijaus tėvai, žmona ir vaikai buvo neraštingi. Sunku patikėti, kad V.Šekspyras savo dukterims leido augti nemokant skaityti ir rašyti. Kodėl literatūros genijus taip „tamsiai“ augino vaikus, jų nešvietė? Ar mes tikrai kalbame apie tą patį žmogų?
Neskrupulingas savo kūrinių atžvilgiu
V.Šekspyras savo gyvenime neišleido nė vieno iš savo didžiųjų kūrinių. Pažeisdami autorinę teisę ir suvokdami jų komercinę vertę, apie pusę jų išleido neskrupulingi leidėjai. V.Šekspyro kūriniai tų leidėjų buvo dažnai iškraipomi – kodėl Šekspyras nebandė kištis ir prieštarauti tokiai savivalei? Likus trims savaitėms iki mirties, parašė testamentą, kuriame didžiąją nuosavybės dalį paliko savo vyresniajai dukrai Susanai.
Jei mirdavo poetas
Būtinai reikia paminėti, kad tais laikais, mirus poetui, kiti Anglijos poetai rengdavo pompastiškas laidotuves, kurdavo ilgiausias panegirikas. 1616 metais apie Šekspyro mirtį neužsimena nė vienas poetas. Net Benas Džonsosnas, kuris vėliau tvirtino buvęs jo didis gerbėjas ir draugas.
V. Šekspyras buvo labai išsilavinęs žmogus
Tai liudija jo puikus žodynas (daug gausesnis už bet kurio kito dramaturgo), mokėjo lotynų ir prancūzų kalbas. Gerai išmanė juridinę terminologiją, gerai žinojo klasikinę literatūrą. Turėjo būti ir aristokratiškos kilmės, nes žinojo aristokratijos užsiėmimus (lapių medžioklė, medžioklė su sakalais), rūmų gyvenimą bei intrigas. Žavėjosi protingomis, išsilavinusiomis moterimis. Tačiau biografijoje nurodoma, kad jis kilęs iš smulkiųjų biurgerių, iš mažo miestelio, o dukros liko neraštingos – ar ne per daug neatitikimų ir paslapčių?
Kas galėjo būti Šekspyru?
Daug metų šis klausimas gvildenamas. Pretendentų per ilgą laiką susikaupė labai daug. Linkstama prie Edvardo de Verė, nes daug gyvenimo nuotykių atsispindi Šekspyro dramose.
Oksfordo grafo sūnus ir paveldėtojas gimė 1550 m. Jodinėjo, medžiojo, išmanė karo meną, muziką, šokius. Buvo privačiai mokomas lotynų, prancūzų kalbų. Kembridžo universitete gavo bakalauro laipsnį, Oksforde – magistro. Metus studijavo teisę. De Verė buvo pristatytas rūmų aukštuomenei, kur jis sutiko visas to meto įžymybes ir pačią karalienę. Gražus, atletiškas jaunuolis jai patiko ir tapo jos favoritu. 21 metų de Verė vedė savo globėjo dukrą Aną Cecil. Nuo 24 metų ilgai keliavo po Europą, buvo pakliuvęs piratams į nagus. Penkis metus buvo užpykęs ant žmonos – su ja negyveno, įtarė, kad vaikas – ne jo, bet vėliau sugrįžo.
Per penkerius išsiskyrimo metus, turėjo meilės nuotykį su rūmų dama, ši tapo nėščia. Karalienė Elžbieta de Verė uždarė Londono bokšte. Po kelių mėnesių jis buvo paleistas, tuomet jį užpuolė ir sunkiai sužeidė apgautos damos draugas. Kurį laiką tarp abiejų šeimų vyko gatvės karas, kol karalienė nepagrasino visiems, jei nesiliaus – bus sukišti į kalėjimą.
Mirus žmonai, vedė antrą kartą. Keisčiausia tai, kad jam šykšti karalienė Elžbieta už neaiškius, niekur neįvardintus nuopelnus nuo jo 36 gyvenimo metų garantavo po 1000 svarų sterlingų iki gyvos galvos. Po Elžbietos mirties tą sumą mokėjo jos įpėdinis karalius Džeimsas I. De Verė domėjosi poezija, teatru, draugavo su daugeliu literatų, jaunystėje rašė eiles ir pjeses savo vardu. Kūriniai nebuvo išleisti, nes vyravo nuomonė, kad aristokratui nedera rašyti poezijos, publikuoti. Po Elžbietos dotacijos de Verė pasitraukė iš rūmų gyvenimo ir neparašė savo vardu nė vienos eilutės.
Po keleto metų pradėtos publikuoti Viljamo Šekspyro poemos ir dramos. Daugelis dramų buvo apie rūmų gyvenimą. Jei kas save jose ir atpažino, nežinojo kas autorius… Tais laikais tai galėjo baigtis teismu ar dvikova. Daugelis Viljamo Šekspyro sonetų skirti mylimajai. Jeigu kas būtų pripažinęs autorystę – tai būtų akibrokštas žmonai. Daugelis kitų sonetų adresuoti vyrui ir dažnai buvo interpretuojami, kaip rodantys, jog autorius buvo homoseksualus ar biseksualus.
Po mirties nebuvo toks garsus
Verta paminėti ir tai, kad pirmuosius pusantro šimto metų po mirties, Šekspyras nebuvo laikomas garsiausiu pasaulio rašytoju. Jis buvo laikomas geru karalienės Elžbietos laikų dramaturgu ir poetu. Teatruose tuo metu buvo labiau mėgiamos John’o Fletcher’io ir Francis Beaumont’o pjesės, o Benas Džonsonas ir Šekspyras figūravo antrame plane. Šekspyro vardas ėmė garsėti 1769 m., kai David’as Garrick’as (aktorius, dramaturgas, teatro direktorius) suorganizavo jubiliejinę Šekspyro šventę. Kaip tik tuo metu ir ėmė kilti autorystės ginčai ir pradėta ieškoti tikrojo autoriaus.
Nuo 1987 m. V.Šekspyro darbai tyrinėjami kompiuterinėmis programomis. Tyrinėti 37 žmonės, galėję būti „Šekspyru“, tirtas jų raštas. „Claremont Shakespeare Clinic“ tyrinėjimai paskutinį kartą vyko 2010 m. Nustatyta, kad Šekspyro kūrinius parašė vienas ir tas pat žmogus, o ne grupė, kaip dar buvo manoma. Autoriai, kurių darbai išliko: Oksfordo (de Verė), Bekono, Marlo – neatitinka Šekspyro stiliaus.
Ar tai būtų V.Šekspyras, ar kitas autorius, nenorėjęs išduoti savo tikrojo vardo, jis tikrai pasiekė savo – jo vardo nežinome lig šiol, tačiau žinome V.Šekspyrą. Ir kad ir koks bebūtų neaiškus ir ginčijamas autorystės faktas, tačiau tiesa viena – tai parašė genijus.
