Prie vieno balkono auga pakalnutės, prie kito pasodinta tujų eilutė, po greta esančio buto langais palinkusi kaukazinė slyva, ją supa erškėtrožių tankynė. Kaimynai iš dešinės džiaugiasi žydinčių gėlių darželiu, apdėtu akmenimis. Tokį vaizdą dažnai galime pamatyti prie senų, prieš kelis dešimtmečius statytų daugiabučių namų.
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkas Alvydas Mituzas tikina, kad daugumos senesnių gyvenamųjų rajonų didžiuosiuose miestuose aplinka buvo suplanuota ir sutvarkyta tinkamai, palikta užtektinai žaliųjų plotų, tačiau laikui bėgant gyventojai ėmėsi saviveiklos, savo iniciatyva sodino bet ką ir bet kur.
Keitėsi mados, vietoj įprastų gėlynų atsirado alpinariumų ar japoniškų sodų, kurie svetimi mūsų kraštovaizdžiui.
Kita problema, kad buvo leidžiama augti visiems augalams, kurie išaugo savaime, netinkamai prižiūrėti senieji – genėti nemokšiškai, per retai ar visai neformuoti.
Kraštovaizdžio architektas daugiabučių namų rajonuose labiausiai pasigenda vienovės, supratimo, kokią funkciją turi atlikti pasodinti augalai. Ar tik estetinę, ar atskirti tam tikrą erdvę – vaikų žaidimų, automobilių aikštelę, tapti priedanga atliekų konteineriams, ar sudaryti pavėsį.
Kai želdynai formuojami nepasitarus su specialistais, neretai parenkami augalai neatsižvelgiant į erdvės dėsnius, gamtos sąlygas, vyraujančius vėjus ir pan. Dėl to medžiai, krūmai, gėlės gali blogai augti, skursti, susirgti įvairiomis ligomis. Kadangi sodinami netinkamu atstumu, jie suželia per tankiai – ir negražu, ir šviesą užstoja.
Išsaugoti, ką sukūrė gamta
A. Mituzas pabrėžia, kad naujuose gyvenamuosiuose rajonuose dažna bėda – neišsaugomas natūralus kraštovaizdis, esamas reljefas. Viskas sulyginama, o paskui dirbtinai kuriama iš naujo. Viena iš aplinkos želdinimo taisyklių – kuo daugiau išlaikyti, išsaugoti natūralios aplinkos, saikingai papildyti ją naujais elementais.
Neretai naujuose rajonuose kaip tik ir pritrūksta saiko. Nedidelėje teritorijoje prisodinama per daug skirtingų rūšių augalų, įrengiama per daug fontanų, tvenkinių, tiltelių, takelių, suoliukų ir pan.
Gėlynuose pernelyg didelė gėlių įvairovė arba jų prisodinama tiek daug, kad nelieka laisvos erdvės.
Rūtų darželių ar kitų tradicinių lietuviškų gėlynų taip pat nereikėtų sodinti nei po daugiabučių langais ir balkonais, nei kitose vietose. Jie tinka prie individualių namų, sodybų priemiesčiuose, kaimo vietovėse, o ne miestuose. Gėlynams geriau rinktis daugiamečius augalus, kuriuos lengviau prižiūrėti.
„Nereikėtų pernelyg žavėtis svetimų kraštų madomis. Pavyzdžiui, sodai, pievelės ant stogų mūsų klimato zonai visai netinka, juos būtų sunku prižiūrėti, o miesto daržai, kuriuos galima įrengti greta daugiabučių vietoj gėlynų, – puikus sprendimas“, – sako kraštovaizdžio architektas.
Jis atkreipia dėmesį, kad tinkamai sutvarkyti žalieji plotai naujuose gyvenamuosiuose kvartaluose dažnai vėliau apleidžiami. Kai kurios namų bendrijos, rajonai ar gatvės samdo aplinkos priežiūros bendroves, tačiau pritrūksta profesionalumo, nes jose dirba ne sodininkai, o atsitiktiniai darbuotojai.
Turi imtis iniciatyvos
Dalį žaliųjų plotų daugiaaukščių namų rajonuose išstūmė automobiliai, vietoj gėlynų, gyvatvorių ir pievelių atsirado jų stovėjimo aikštelės. Dabar automobiliai statomi prie pat namų durų. Reikėtų sekti skandinavais, kurie prie daugiabučių palieka tik trumpalaikio stovėjimo vietas, o aikšteles iškelia toliau, į jas galima nueiti pėsčiomis. Aikštelės gražiai sutvarkomos, apželdinamos medžiais, kad automobiliai stovėtų pavėsyje, o prie namų – žaliosios poilsio zonos, vaikų žaidimų, sporto aikštelės. Ir Lietuvoje atsiranda panašių pavyzdžių, kai vidiniai kiemai paliekami poilsiui, o aikštelės įrengiamos atokiau.
„Renovuojant daugiabučius labai svarbi projekto dalis yra želdynų atnaujinimas ar naujų kūrimas. Deja, paprastai tam skiriama per mažai pinigų ir dėmesio, neretai aplinkos tvarkymo sąskaita taupoma“, – kritiškai vertina pašnekovas. Supratimo trūksta visiems – ir renovavimo darbus atliekantiems statybininkams, ir gyventojams.
A. Mituzo nuomone, būtinai turime keisti aplinkos tvarkymo kultūrą. Žemės lopinėlių po langais ar balkonais tvarkymas nėra ir neturi būti vien pirmojo aukšto gyventojų rūpestis, kas Lietuvoje vis dar yra įprasta. Viso namo aplinka neturėtų būti patikėta vienam entuziastui, kuris mėgsta kapstyti žemę.
Daugiabučių namų bendrijos galėtų imtis iniciatyvos ir, pasikonsultavusios su kraštovaizdžio architektais, parengti bendrus daugiabučio aplinkos apželdinimo planus. Jie padėtų pasirinkti atspariausius, tinkamiausius konkrečiai vietai augalus. Be to, pavyktų sutaupyti, nes nereikėtų kas kelerius metus nuskurdusių ar nudžiūvusių keisti.
