Danijoje iš mažo miestelio važiuodamas traukiniu į Kopenhagą įsikalbėjau su vienu kolegijos mokytoju. Paaiškėjo, kad jis yra didelis futbolo gerbėjas ir serga už „Brondby“ komandą, kurią treniruoja Aurelijus, čia visų vadinamas Auri.
Bendrakeleivis pasakojo, kad beveik kiekvieną savaitgalį 130 km važiuoja traukiniu į Kopenhagą stebėti „Brondby“ rungtynių. „Ar žinote, kad komandos treneris Auri yra lietuvis?“ – paklausiau danų mokytojo. „Ne, baikite, Auri yra danas, mūsiškis“, − buvo įsitikinęs vyras. Dar kartą paaiškinau, kad A. Skarbalius yra lietuvis, į Daniją žaisti atvykęs prieš daug metų. Taip ir nesupratau, ar manimi patikėjo.
– Aurelijau, ar pačiam pasitaiko panašių atvejų?
– Visko būna (šypsosi). Čia esu seniai, nuo 1995-ųjų. Kai kurie nebesusimąsto, iš kur aš esu. Visada, kai tik įmanoma, deklaruoju, kad esu lietuvis. Ne kartą esu pasakojęs, kad mums, lietuviams, būnant Sovietų Sąjungoje sportas buvo labai svarbus dalykas, vienintelis būdas kovoti su sovietais. Pasakoju, kaip mes džiaugėmės, tapę nepriklausomi. Kai kalbuosi su nepažįstamais žmonėmis, nesidominčiais sportu, jie mano, kad bendrauja su danu. Kai pasakau, kad esu lietuvis, stebisi, kad labai gerai kalbu daniškai, tada atidžiau ima klausytis ir pajaučia akcentą.
– Sugrįžkime į 1995-uosius. Kaip jautėtės, atvykę į Daniją? Ar slėgė kalbos barjeras, kultūros skirtumai?
– Buvo sunku. Jautėmės kaip išmesti į negyvenamą salą, kurioje reikėjo išgyventi. Galėjau susikalbėti angliškai, bet tai ne tas pats. Iš karto su žmona pradėjome mokytis danų kalbos, nes norėjome gyventi tikrą gyvenimą, ne tik egzistuoti. Norėjome suprasti aplinkinius, skaityti laikraščius. Danų kalba sudėtinga, nes jų žodžiai rašomi vienaip, o tariami kitaip. Esu patyręs visokių kuriozų. Po maždaug trejų metų jau galėjome laisvai kalbėti daniškai. Susikurti savo bičiulių ratą užėmė dar daugiau laiko, buvo daug sudėtingiau nei išmokti kalbą.
– Atrodo, kad užmegzti artimesnį ryšį su danais gana sudėtinga.
– Negalėčiau šiuo klausimu išskirti danų. Žinoma, jie nėra pietiečių temperamento. Bet ar Lietuvoje užsieniečiams lengva užmegzti ryšius su lietuviais? Niekas ir pas mus nepuola jų kviesti į svečius. Čia irgi tas pats. Po truputį atsirado draugų, šeimų, su kuriomis bičiuliaujamės.
Iš tikrųjų, kaltas vadinamasis modernus pasaulis. Visi visada užsiėmę. Buvo keista, kad Danijoje susitikimą su draugais reikia planuoti prieš 2−3 mėnesius, nes visi jų savaitgaliai yra užimti ir suplanuoti iš anksto. Darbai, projektai, gimtadieniai, vaikų būreliai – viskas sudėliota. Lietuvoje buvome įpratę kitaip – susiskambini ir susitinki. Dabar pats matau, kad mano kalendorius pusei metų į priekį užimtas, nes kitaip neįmanoma. Toks šiuolaikinis gyvenimo būdas ir tempas verčia viską planuoti. Lieka mažai vietos spontaniškumui, kuris irgi yra gyvenimo kokybės rodiklis.
Kai atvažiavome čia, man buvo 22 metai, žmonai – 20, turėjome metų dukrytę. Negalėjome iš karto gauti vietų darželyje. Aš visą dieną būdavau darbe, grįždavau pavargęs, o žmona, visą dieną su praleidusi su vaiku, norėdavo kur nors išeiti (šypsosi). Buvo sudėtinga.
– Jau ne pirmą kartą Danija paskelbiama laimingiausia šalimi. Kaip jūs manote, ar tai – pelnytas pripažinimas?
– Yra ir kitas niuansas. Danai taip pat pirmauja vartodami vadinamąsias laimės piliules (Danija žinoma kaip šalis, kurioje gydytojai išrašo ypač daug antidepresantų – aut. past.)
– Matote ryšį tarp šių dalykų?
– Ne, ryšio nėra. Yra tik didelis šių dviejų dalykų kontrastas. Jie – laimingiausi žmonės ir čia geriausia gyventi. Deja, žiūrint iš kitos pusės, kai gyvenime viskas yra labai gerai, tampi kuo nors nepatenkintas. Žmonės nori, kad viskas būtų nepriekaištinga, jei kas nors nepavyksta, iš karto patiria stresą.
Kaip gyvena daugelis afrikiečių? Atsikelia, niekur neskuba, nes mano, kad viską spės. Atrodo, kad Danijoje sukurta puiki aplinka, nuostabios sąlygos vaikams, socialinė sistema, begalė sporto salių, aikštynų. Visiems reikia daug dirbti, kad viskas funkcionuotų nepriekaištingai. Čia smegenys nuolat apkrautos, juk jos – irgi raumuo, kuris persidirba. Danijoje netrūksta žmonių, kurie persidirba ir net grįžę namo nemoka atsipalaiduoti.
Gal tai paaiškina ir Danijos fenomeną – Kopenhagos hipių, menininkų ir narkotikų prekybos miestelio Kristianijos egzistavimą? Tai – vieta, kur gerus darbus turintys danai mėgsta kaip reikiant atsipalaiduoti, vartodami narkotikus.
Negaliu atsakyti, nevartoju narkotikų, todėl nežinau. Visose valstybėse, visuose visuomenės sluoksniuose atsiras žmonių, kuriems to reikia. Gal dėl atsipalaidavimo, gal dėl malonumo. Tokių dalykų yra ir Meksikoje, ir Lietuvoje, ir kitur. Bet Kristianija gyvuoja ne todėl.
Šis rajonas buvo įkurtas ne tam, kad pardavinėtų hašišą. (Kristianijoje galima įsigyti marihuanos, paruoštos rūkyti, hašišo, įmaišyto į pyragėlius ar šokoladą. Turistai griežtai įspėjami nefotografuoti gatvėje, kur prekiaujama narkotikais, o prekeiviai savo veidus užsidengę juodomis skaromis – aut. past.)
Tai buvo atskira sala, kurioje galėtų gyventi laisvi žmonės, turintys savo taisykles. Kriminalinis pasaulis tik naudojasi šia vieta, kad galėtų prekiauti narkotikais. Kai prireikia, visi žino, kur jų galima gauti.
– Man atrodo, kad skeptiškai vertinate teiginį, kad Danija yra laimingiausia šalis.
– Danijoje sukurta tokia aplinka ir kasdienybė, kad kiekvienas ambicingas, darbštus žmogus gali susikurti gerą gyvenimą. Pasaulyje yra daug vietų, kur kad ir kiek norėtum, kad ir kaip stengtumeisi, nepavyks to padaryti. Tai – pagrindinis argumentas.
– Pastaruoju metu vis dažniau į Lietuvą atvykstate vesti seminarų treneriams. Ar pavyksta keisti trenerių požiūrį į futbolą ir darbą?
– Prieš dvejus metus nusprendžiau, kad laikas keisti Lietuvos futbolo situaciją. Dabartinis futbolo aparatas ir jo veikla išliko toks, koks buvo anksčiau.
Kritikuoti yra lengva. Svarbiau yra siūlyti, ką daryti. Todėl vyksta seminarai, kuriamos vaikų ruošimo programos, diegiamos naujos technologijos. Panašu, kad tai priverčia trenerius, dirbusius nelabai gerai, permąstyti savo darbą. Sporto mokyklos bus priverstos dirbti kitaip, nes vaikams atsiranda galimybių treniruotis ten, kur sudaromos geresnės sąlygos.
Kitas dalykas, kurį pastebiu, − Lietuvoje atsiranda žmonių, kurie nebebijo. Iki šiol ir tarp trenerių, ir futbolo mokyklose atrenkant jaunuosius futbolininkus viskas vyko pagal protekcionizmo ir korupcijos principus. Tie, kurie norėjo ir galėjo ką nors keisti, buvo nuleidę rankas. Dabar vis daugiau bandančių ir darančių kitaip. Atsiranda jėga iš apačios. Tik laiko klausimas, kada ji ateis iki viršaus ir bus dirbama kryptingai, bandant išspausti maksimumą iš to, ką turime.
– Jau turite ir bendraminčių, kurie jums padeda?
– Taip, ir jų nemažai. Atsiranda naujų vaikų ir suaugusiųjų klubų. Tai – teigiami poslinkiai.
Reikia pasiekti, kad Lietuvos futbolo federacijos vykdomasis komitetas, nuo kurio viskas priklauso, iš kur kyla visos vertybės, veiktų viešai ir skaidriai. Kol to nebus, ir toliau bus skeptiškai žiūrima į federacijos veiklą. Ir dabar yra potencialių rėmėjų, bet jei nenori kišti nagų prie futbolo. Futbolo federacija turi įrodyti, kad ji pasikeitė. Kol kas ten ir toliau vyksta karai. Žinoma, gerai, kad jau kariaujama, atsiranda opozicija, iš kitos pusės matome, kad nėra tokios demokratijos, kokios norėtųsi.
– Sakote, kad viršūnių pasikeitimas mažai ką pakeitė?
– Visi mato problemas. Reikia laiko, kad būtų pradedama dirbti kitaip, įsigalėtų demokratijos principai.
– Danijoje – begalė futbolo aikštynų, jų pilna net mažuose miesteliuose, vien jūsų „Brondby“ klubas turi 20 treniruočių aikščių. Ar Lietuvoje netrūksta aikščių?
– Jų neužtenka, bet galima pagirti, kad esame labiau pažengę nei prieš 5−10 metų. Situacija pasikeitusi. Didžiausia bėda – stadionai, jų lygis ir nacionalinio stadiono neturėjimas.
Didesnis iššūkis yra sukurti terpę, kur trenerių kompetencija lemtų, kas ir kaip dirba su jaunimu, su rinktinėmis. Tą terpę turi sukurti futbolo federacija. Jei tai pavyks, net ir turėdami mažiau aikščių, pasieksime geresnių rezultatų.
– Esate atkreipę dėmesį, kad Danijoje vaikai treniruojami kitaip. Iš pradžių 7 metų vaikai žaidžia trys su trimis, vyresni – penki su penkiais, vėliau – septyni su septyniais. Visa sudėtimi pradedama žaisti tik nuo 13−14 metų. Danai nepradeda iš vaikų anksti reikalauti pergalių, Lietuvoje yra priešingai.
– Taip, toks modelis reikalingas. Dabar Lietuvoje rengiami komerciniai turnyrai, kurie iš esmės nėra blogi, tačiau visi į juos važiuoja „pasidaryti pinigų“: tie, kurie vykdo, tie, kurie dalyvauja. Treneriai nori užsidirbti iš tėvų, vaikai žaidžia daug rungtynių.
Spaudimas laimėti irgi yra didžiulė bėda. Biudžetinių įstaigų – sporto mokyklų – treneriams yra privaloma dalyvauti turnyruose, čempionatuose, laimėti daug rungtynių, kad jie gautų kategorijas ir didesnį atlyginimą.
Bet žiūrėkime, kas atsitinka, kai vaikai žaidžia su fiziškai stipresniais futbolininkais. Vaikų futbole didesnis, greitesnis greičiau nubėgs, prasispirs kamuolį ir geriau apsigins. Bet kai ateinama iki suaugusiųjų futbolo, tie vyresnieji nesugeba panaudoti to, ką išmoko. Mažesni turėjo išgyventi, mąstyti, gebėti įvertinti erdves, greičiau perduoti kamuolį, kad jų nenustumtų.
Dabar toje pačioje amžiaus grupėje dalyvaujančių vaikų fiziologinis amžius gali svyruoti iki 4,5 metų. Tai − iššūkis treneriui.
Mes netaikome specialistų periodizacijos principo. Kiekvienai amžiaus grupei turėtų būti atskiri specialistai: vienas dirbtų su 13−14 metų, kitas su 15 metų vaikais ir t. t. Taip tobulėtų ir treneriai. Dabar tas pats treneris treniruoja vaiką nuo 7 iki 18 metų. Panašiai būtų, jei vidurinėje mokykloje tas pats mokytojas visus mokytų nuo 1 iki 12 klasės. Juk tai neįmanoma. Taip ir futbole negali būti.
– Jūsų 12 metų sūnus žaidžia futbolą. Ar skatinate jį?
– Jam sekasi gerai. Jei norės žaisti ir toliau – tegu. Bet nelinkiu jam eiti tuo keliu, kurį praėjau aš. Ypač turint galvoje galimybes, kurios yra Danijoje. Čia įgijęs išsilavinimą ir turėdamas svajonę, būdamas gydytoju, advokatu ar statybininku, gali susikurti normalų gyvenimą. Futbolas ugdo žmogų, bet pasiekus tam tikrą lygį, atsiranda įvairių niuansų. Kalbu ne tik apie sveikatą. Neverta dėl futbolo gaišti tiek laiko (juokiasi). Kaina yra per didelė.
– Sūnus kasdien mato pavyzdį prieš savo akis?
– Taip, bet mes namuose apie futbolą beveik nekalbame, tai nėra svarbu. Kai mano komanda žaidžia, sūnus kartais dalyvauja savo treniruotėje. Matau, kad jis dega futbolu, stebi.
– Kaip sekasi jūsų žmonai ir dukrai?
– Dukra, kuriai 21 metai, universitete studijuoja teatro mokslus. Ji buvo plaukikė, pasiekusi aukštą lygį, bet vėliau pasuko kitu keliu.
Žmona Jolanta yra mokslininkė. Būdama 30 metų Danijoje universitete pradėjo studijuoti farmaciją, nusprendusi, kad smegenims reikia daugiau darbo. Žmona turi daug talentų, vienas jų – piešimas. Anksčiau ji mokėsi meno, dizaino, dailės, tapė paveikslus, dirbo Karališkajame porceliano fabrike.
Dabar ji dirba biomedicinos įmonėje. Apsigynė daktaro disertaciją, turi daug projektų, dalyvauja konferencijose, daug keliauja. Ji gyvena kitame pasaulyje.
Dukra paveldėjo jos gabumus. Tikiuosi, kad ir iš manęs taip pat kai ką paveldėjo. Aš irgi knygas skaičiau, ne tik futbolą žaidžiau (juokiasi).
