Po JAV ir Europos krizių pasaulyje vyksta rinkų restruktūrizacija. Tarptautinės kompanijos ieško palankesnių sprendimų, kaip optimizuoti savo gamybą ir valdymą. Labai populiarėja verslo būdas, kai ieškoma galimybių investuoti į arti ir palankioje laiko zonoje esančias šalis. Lietuva turi tikrai geras pozicijas, tačiau susidaro vaizdas, kad mūsų šalis šiuose pokyčiuose nedalyvauja. Vyrauja pasyvumas ir tikėjimas, kad likimas arba išorinės jėgos mumis pasirūpins. Tai yra klaidingas požiūris.
Praėjo dar ketveri metai nuo rinkimų ir spaudoje vėl matai pasenusias diskusijas, kurios baigiasi tomis pačiomis išvadomis, kad vis dėlto neverta įvedinėti darbo santykių pataisų kaip, pavyzdžiui, Sodros lubos. Priežastys – nežinome, kaip rasti kompensacijas ir neva niekam tai nerūpi. Tai yra visiška netiesa.
Tuo metu mūsų kaimynai, kurie konkuruoja dėl tų pačių investicijų, Lenkija, Čekija ir Vengrija jau kopia į naujas aukštumas. Mes pralaimime net nepradėję dalyvauti procese. Investuotojai, kurie turi iš ko rinktis, mums mandagiai nieko nesako, nes nenori kištis į vidaus politiką. Paprasčiausiai sėda į lėktuvą ir skrenda į kitas sostines. Apmaudu, nes realiai prarandame galimybę sukurti darbo vietas ir surinkti daugiau mokesčių, kurie garantuotų socialinį gerbūvį.
Gresia stagnacija
Žiūrinti į 5-10 metų laikotarpį, tokia šalies pozicija yra labai pavojinga. Gresia labai liūdnos pasekmės: ekonominė stagnacija ir smukimas, kokį matome Portugalijoje, Graikijoje ir netgi labiau pažengusiose šalyse kaip Ispanija ar Italija.
Mūsų BVP augimas per paskutiniuosius 25 metus iš tiesų buvo įspūdingas. Tačiau tam, kad pasiektumėme Vakarų Europos pragyvenimo lygį, Lietuvai reikia padidinti savo BVP vienam žmogui dar keturis kartus.
Tai reiškia, kad per metus turime sukurti bent 5000 gerai apmokamų naujų darbo vietų. Be užsienio investuotojų atėjimo to pasiekti neįmanoma
Dėl to yra labiausiai apmaudu. Iš makroekonominių pozicijų atrodome išties puikiai, nes įveikėme krizę, nesuklupome ir esame vienas iš pavyzdžių, kaip įveikti recesiją.
Ką tik įstojome į euro zoną, todėl turėjo atsirasti postūmis investuotojams rinktis Lietuvą. Taip sukuriama saugi ir stabili makroekonominė erdvė, tačiau sugėrę kainų kilimo šuolį, negavome tai, ko užsitarnavome. Juk investuotojai turėjo pakelti ekonomiką ir padėti pagrindus ateinantiems 20 metų.
Sukūrėme nemažai vertės naujuose sektoriuose, reorganizavome savo pramonę, susitaikėme su naujomis sąlygomis energetikos srityje, todėl lengvų pergalių nebegalime tikėtis.
Tolesniam augimui sudėti labai geri pagrindai, tačiau be investuotojų ir aktyvaus privataus sektoriaus proveržio nepasieksime. Vis dėlto privačiam sektoriui sąlygos šiems veiksmams nėra palankios, o investuotojai žiūri į kitas rinkas.
Turime visas galimybes ir privalumus, tačiau investicijos plaukia į visą Europą ir į naująsias ES šalis kaip Bulgarija ir Rumunija, nors jos yra gerokai mažiau pažengusios. Esame pasiekę labai daug ir suklumpame finišo tiesioje.
Sodros lubos yra pats aiškiausias signalas investuotojams kurti naujas darbo vietas. Nekalbame apie dabartinę rinką ir darbo santykius, nes jie yra susiformavę ir jiems Sodros lubos nėra tiek svarbios.
Tačiau investuotojai dėl šio vieno punkto tikrai pasirinks kitas šalis. Aš turiu pavyzdžių, kai kompanijos iš Azijos pasirinko Gdansko uostą vietoje Klaipėdos, kad plėstų savo gamybos ir logistikos mazgą. Yra IT kompanijų, kurios renkasi Minską vietoje Vilniaus, nes ten joms pasirodė pigiau sukurti kvalifikuotas darbo vietas. Daug kompanijų iš JAV toliau plečiasi Airijoje, kur atlyginimai yra gerokai aukštesni, bet mokesčiai palankesni.
Atiduodami šias galimybes kitiems, mes žlugdome savo valstybės ekonominį potencialą. Įrodyta, ir JAV pasiteisino, kad viena gerai apmokama darbo vieta leidžia sukurti dar 3 įprastas darbo vietas. Tokiu būdu šalyje auga vartojimas ir greičiau plečiasi ekonomika. Tuo tarpu atsiradus naujoms galimybėms, atlyginimai kyla ir kituose sektoriuose.
Geriausias pavyzdys – Singapūras
Įkūrus naujas darbo vietas, atsiranda daugiau mokesčių mokėtojų, o tai reiškia didesnes įplaukas valstybės iždui. Tokiu atveju valstybė gali investuoti į pirmojo būtinumo strategines sritis kaip švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga.
Geriausias pavyzdys yra Singapūras. 1960 metais pirmasis lyderio Lee Kuan Yew iššūkis buvo kova su komunizmu. Singapūrui tuomet grėsė Vietnamo scenarijus ir Lee Kuan Yew atsistojęs ant tribūnos pasakė, kad tikisi vieną dieną pralenkti Šri Lanką. Prireikė vienos kartos, kad Singapūras taptų labiausiai išsivysčiusia šalimi Azijoje. Šiuo metu Singapūre vienam žmogui tenkantis BVP yra per 40 tūkst. JAV dolerių per metus, o Šri Lanko jis vis dar siekia 2 tūkst. JAV dolerių. Tokių istorinių pavyzdžių, kai šalys pasiekusios labai daug greitai pradėjo atsilikti, yra begalės.
Norint pasimokyti iš tų šalių, kurioms pavyko, galime imti Singapūro pavyzdį.
Vienareikšmiškai jų strategija buvo susijusi su darbo santykių gerinimu. Pirmiausiai buvo sumažinti mokesčiai, skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, vystoma prekyba. Iš esmės buvo liberalizuota rinka.
Šiandien Singapūro valdžia turi išvysčiusį fondą, gali pirkti technologijas. Tai yra vienas geriausių pavyzdžių Lietuvai, jei ypatingas dėmesys bus skirtas darbo rinkos liberalizavimui ir mokesčių mažinimui. Juk darbo vietų kūrimas yra ekonomikos variklis.
Jei pritaikytume 10 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių (VMDU) Sodros lubas, nuostoliai būtų nedideli. Tuo tarpu pritaikius 5 VMDU Sodros lubas, jie siektų apie 50 mln. eurų. Tos sumos būtų greitai kompensuotos, net nesulaukus investuotojų, kurių atėjimas gali užtrukti iki 18 mėnesių. Vienas greitas kompensacijos šaltinis yra individualių įmonių susijungimas ir šešėlinės ekonomikos sumažėjimas.
Norint augti reikia jungtis
Šiandien Lietuvoje veikia dešimt tūkstančių individualių įmonių. Labai daug iš jų negali plėstis. Ne paslaptis, kad odontologai telkiasi į bendras klinikas, architektai į studijas, IT įmonės veikia ties bendru projektu, tačiau kuria atskiras individualias įmones. Yra eilė profesijų, kurios segmentuotos ir susiskaldžiusios, todėl negali plėstis . Jiems neapsimoka kurti vieną bendrą įmonę, kuri duotų galimybę skolintis, augti ir kurti ateities planus.
Įvedus 5 VMDU Sodros lubas, skaičiuojame, vien iš to segmento pasidengtų mažiausiai 50-60 proc. nuostolių. Tuo tarpu 10 VMDU iš esmės nieko nepakeistų: nebūtų didelių atradimų ir nebūtų didelių praradimų.
