Vaikas sėdi tiesiai, jo keliai sulenkti. Jis aprengtas vilnoniais drabužiais, juoda keturkampė, puikaus audeklo skrybėlė su nedidele plunksna. Šalia guli krepšys su mažytėmis kukurūzų burbuolių šerdimis, pinta rankinė ir kirtiklis, išdrožtas iš lamos žandikaulio. Rudi plaukai supinti į kasytes po metaline kauke, kuri turi nubaidyti piktąsias dvasias pomirtiniame gyvenime.
Iki 1985-ųjų, kai archeologai rado tą mažą kūnelį, saulė Atakamos dykumoje jį džiovino atvirame kape daugiau kaip 500 metų. Mumija, viena iš kelių šimtų, rastųjų Čilės pakrantėse, - dalis kultūros, kuri kovėsi dėl gyvybės tarp Ramiojo vandenyno ir Andų, ten, kur gyvybės tiesiog neturėjo būti.
Nusidriekusi nuo pietinės Peru sienos iki Čilės šiaurinių provincijų per tūkstantį kilometrų, Atakamos dykuma kyla iš siauručio pakrantės šelfo prie negyvų lygumų – pampos – ir toliau, į Andų priekalnes, kur druskingos papėdės užleidžia vietą labai aukštiems, snieguotomis kepurėmis apdengtiems vulkanams, išsirikiavusiems palei žemyninę vandenų ir sausumos užtvarą, kurios aukštis siekia 6100 metrų. Centrinė Atakamos dalis, kurią klimatologai vadina “absoliučia dykuma”, garsėja kaip pati sausringiausia vieta Žemėje. Tai – nykios, be jokios augmenijos, gąsdinančios lygumos, kuriose neįregistruota jokių kritulių niekada, bent jau nuo tų laikų, kai daromi meteorologiniai įrašai. Čia nepamatysite žalios žolės, kaktuso, driežo ar uodo. Bet jūs būtinai pastebėsite didžiąją dalį to, kas buvo palikta anksčiau. Dykuma gali būti beširdė žudikė, bet ji yra ir labai stropi saugotoja. Be drėgmės niekas nepūva, viskas virsta artefaktais. Net vaikai.
Todėl ir stulbina žinia, kad šiuo metu Atakamoje gyvena daugiau kaip milijonas žmonių. Jie susitelkę pakrantės miestuose, prie kalnakasybos įmonių ir žvejų kaimeliuose bei oazėse. Tarptautinės astronomų komandos aukštai ant pakrantės kalnagūbrio tiria kosmosą, nes dangus čia idealiai giedras. Entuziastai fermeriai šiaurėje augina alyvmedžius, pomidorus ir agurkus, iš gelmių siurbdami brangų vandenį lašeliniam drėkinimui.
Priekalnių lygumose prieš Kolumbą čia gyvenusių tautų palikuonys (dažniausiai – aimaros ir atakamos genčių indėnai) gano guanakus ir alpakas, nuima derlių, kuris užaugo iš kalnų tekančio vandens dėka.
Toli pietuose – Čilės sostinėje Santjage miestiečiai vis dar mano, kad dykuma – niekieno žemė, visiškai nejautri žalingam poveikiui. Pasak gandų, vyriausybė praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje čia ketino įkurti pasaulinį branduolinių atliekų sąvartyną, bet tų planų atsisakė baimindamasi žmonių rūstybės.
„Apie dykumą mažai žinoma, užtat netrūksta su ja siejamų prietarų, - sako Patricijus Fišeris, biologijos mokytojas iš Ikikės. – Žmonės laiko Atakamą tuščia vieta“.
Toji „tuščia vieta” praėjusį šimtmetį buvo visos šalies progreso variklis, priviliojęs minias garbėtroškų ekonomikos pakilimo laikais. Nuo XIX a. pabaigos čia plūdo verslininkai, masinami pelningų gamtinių nitratų telkinių. 1930 metais prasidėjo sintetinių nitratų gamyba, tad jų verslovės Čilėje prarado savo vertę. Dabar šalies ekonomiką palaiko vario, sidabro, aukso ir geležies kasyklos, o visai neseniai Atakama tapo populiari tarp Europos ekologinių turistų ir ekstremalaus sporto mėgėjų iš Santjago aukštuomenės. Trijuose stambiausiuose Atakamos pakrantės miestuose – Arikoje, Ikikėje ir Antofagaste – daug prabangių prekybos centrų su kėglinėmis ir kino teatrais. Arikos pliažus kiekvieną vasarą užplūsta poilsiautojų ordos iš žemyno centre „suspaustos” Bolivijos.
Tiesiamos elektros linijos į vario kasyklas, klojami vamzdynai atvesti gėlam vandeniui iš Andų kalnų į pakrantę. Naujasis Paso de Hama plentas jungia Boliviją, Paragvajų, Argentiną ir Urugvajų su uostais, kuriuose į laivus kraunamas varis ir kitos naudingosios iškasenos augančiai Azijos rinkai.
Ar gali visa tai – miestų plėtra, pramonės augimas ir turizmo vystymasis – nekenkti gamtai, kurią daugelis laiko nepaprastai atsparia? Ar tikrai dykuma nenukentės nuo žmogaus įsibrovimo? Kad tai suprasčiau, aš keturias savaites skersai ir išilgai važinėjausi po Atakamą su Serdžijum Balivianu, savo gidu ir vertėju, keliautoju, gimusiu Bolivijoje ir įsimylėjusiu šį rūstų kraštą.
Mes su savo visureigiu riedame iš šiaurės į pietus nuo Arikos iki Valjenaro, nuo nesuvaldomo ošimo į pampos tylą per fantastišką gamtovaizdį. Man maga sužinoti, kaip išsilaiko ir net klesti gyvybė ten, kur tai teoriškai yra visiškai neįmanoma.
Mūsų kelionė iš Arikos tęsiasi penktuoju Pan Ameriken plentu, dalijančiu perpus Čilės dykumą. Tai – vaiduoklių kelias, palei jį riogso automobilių liekanos ir koplytėlės su plastiko gėlėmis avarijų aukoms atminti. Jokių kaimų, jokių rančų, jokių tvorų, tiktai kelios aptriušusios pastogės sustoti poilsio, vadinamosios posadas, lūšnų griozdai su plokščiais stogais. Niūrūs kalnai kerta lygumą. Pakrante Peru srovė neša Antarkties šaltį užtverdama kelią lietaus debesims.
Atakama tarnavo ir diktatoriui
Aridinis, tai yra sausas klimatas, skatino pirmąjį dykumos ekonomikos klestėjimo periodą. XIX a. ketvirtąjį dešimtmetį geologai čia aptiko Čilės grynosios salietros atvirus telkinius – gamtinius nitratus, susiformavusius per milijonus metų. Be augmenijos, kuri įsavina nitratus, arba juos išplaunančių lietaus vandenų, „baltasis auksas” buvo spėjęs padengti didelę dalį dykumos paviršiaus. Nitratai buvo itin reikalingi Europos sprogstamųjų medžiagų ir trąšų gamykloms. Britų ir kitos Europos verslovių kompanijos diegė savo technologijas ir apie 1895 metus salietros siuntos į Europą jau atnešdavo Čilei daugiau kaip pusę šalies nacionalinių pajamų.
Tūkstančiai žmonių patraukė uždarbiauti į kasyklas, kurios buvo pačiuose nykiausiuose ir nesvetingiausiuose dykumos plotuose. Čia dirbo imigrantai, buvę valstiečiai, bedarbiai vyrai iš tankiausiai apgyvendintų Čilės miestų.
„Vienas mano prosenelis atvyko iš Liverpulio. Kitas prosenelis ir prosenelė – vokiečiai iš Šveicarijos, - pasakoja Patricijus Fišeris. – Atakamos imigrantai buvo dažniausiai jaunimas, palikęs gimtinę“.
Kai XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje nitratų pramonė sunyko, tūkstančiai atleistų darbininkų užplūdo pietinius Čilės miestus įtūžę ir ryžtingi, su komunistinėmis idėjomis galvose. Ilgainiui, po keliolikos metų, daugelis komunistų buvo išsiųsti į dykumą mirti.
1970 metais Čilė tapo pirmąja pasaulio šalimi, kurioje laisvų rinkimų metu buvo išrinktas prezidentas – marksistų lyderis (Salvadoras Aljendė). Jis bandė padėti beturčiams perskirstydamas žemės ūkio naudmenis tarp valstiečių ir nacionalizuodamas svarbiausias pramonės šakas. Bet jo pastangos sukėlė visuotinius streikus, kuriems vadovavo buvę verslo magnatai ir kiti pasiturintys čiliečiai. Jų išprovokuoto aštraus maisto produktų deficito įkarštyje generolas Augustas Pinočetas, atstovavęs dešiniajam autoritarinės valdžios šalininkų sparnui, nuvertė teisėtai išrinktą prezidentą Salvadorą Aljendę 1973 metų rugsėjo 11-ąją. Per valstybinį perversmą generolo Pinočeto vadovaujama armija žiauriai atkeršijo S.Aljendės šalininkams: dešimtys tūkstančių žmonių buvo įkalinta, ištremta arba nužudyta.
Daugelio tremtinių kalėjimais tapo atokios vietovės, iš kurių negrįžtama. Tarp tokių buvo Pisagva, buvęs Atakamos dykumos uostas, iš kurio buvo siunčiami į Europą laivai su nitratais. Aštuntojo dešimtmečio viduryje Pisagvos uostamiestis buvo paverstas didžiuliu konclageriu, kuriame net neužteko vietos kaliniams: vyrai buvo laikomi ir sugriuvusiame žuvų apdorojimo fabrike, o moterys – senojo Anglų teatro patalpose.
Teatras tebestovi ir dabar. Sustojau prie jo. Istorikė Katerina Saldonja Suares, labai išsilavinusi moteris, pasakojo, kad kambariai yra perdažyti, o užrašai nuo sienų prieš tai buvo nutrinti.
„Čiliečių mentalitetui būdinga siekti išsigydyti. Mes nenorime prisiminti to, kas buvo blogai, - sako ji, bet akių spindesys išduoda susijaudinimą. – Aš daug apie tai galvojau, ir yra tokių dalykų, kurių aš negaliu pamiršti“.
Pinočetas nebevaldo nuo 1990 metų. Vienas jo čionykščių kalėjimų dabar paverstas viešbučiu. Šlakbetonio blokai, iš kurių jis pastatytas, nudažyti raudonai ir mėlynai. Miesto prieplaukoje aš susipažinau su didingos išvaizdos žveju Oskaru Romeru Gijo, vainikuotu vešliomis juodomis garbanomis, žvelgiančiu skvarbiomis tamsiomis akimis pro akinius plonyčiais rėmeliais. Jis ką tik išleido knygą apie Pisagvos istoriją ir sako, kad žmonės, atgabenti čionai po perversmo, tiesiog išnyko.
„Aš įtariu, kad dauguma jų buvo nužudyti ir išmesti į jūrą, - atsargiai sako Romeras. – Kiek? Aš nežinau ir niekada nesužinosiu".
Pisagvos kapinėse prie jūros, kur bangų mūša užgožia kitus garsus, yra simbolinis atviras broliškas kapas. Jis ir bronzinė memorialinė lenta primena tik apie devyniolika čia rastų žmonių, nužudytų Pinočeto armijos kareivių.
Iš Pisagvos kelias veda į negyvenamą pampą ir gilias bei sausas upių vagas, vadinamąsias arroijo. Kai kuriomis jų vanduo pasiekia vandenyną per patį sniego tirpimo įkarštį. Palei vieną silpnutę srovelę mes nusileidome į pakrantę, pamargintą Kaletos Kamaronės žvejų kaimelio lūšnelėmis. Peizažas čia priminė vesterno dekoracijas.
Žvejyba nebegelbsti nuo bado
Aštuoniolika šeimų čia gyvena nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Drėkinimui kaimiečiai naudoja upės vandenį, kuris yra sūrokas, nes teka per druskingą dykumą. Aplinka skęsta šiukšlėse: seni, suirę tinklai, valčių nuolaužos, mašinų, kurios neįveikia čionykščių kelių ir smėlio audrų, liekanos. Mažytės žvejų valtelės nuleidusios inkarus palei nelygų paplūdimį už penkių minučių kelio pėsčiomis nuo Kaletos Kamaronės kaimelio. Manuelis Ardilsas, raudonveidis žvejys su didelėmis sugrubusiomis rankomis, ne itin optimistiškai žiūri į kaimo ateitį.
„Aš norėčiau parduoti savo valtį, nes nebeįmanoma uždirbti iš žvejybos, - jis mums išduoda savo paslaptį. - Net kai žvejyba čia klestėjo, prieš dvidešimt metų, žvejai negalėjo džiaugtis tikra gerove, bet badauti nereikėjo".
Iki 1994 metų Ikikės uostamiestyje veikė visas tuzinas gamyklų, kurios be paliovos perdirbinėjo vandenyno biomasę – ančiuvius, sardines, staurides ir kitas žuvis. Beveik 90 procentų jų virsdavo žuvų miltais, kurie buvo vištų ir naminių gyvulių pašaras. Tai mums papasakojo Luisas Toresas Hernandesas, žuvų konservų kompanijos “Lidita” administratorius, kai gurkšnojome saldžią kavą jo biure uoste. L.T.Hernandesas vilki madingus marškinius ir jaučiasi labai patogiai.
„Ikikėje buvo stambiausi žuvų miltų fabrikai Čilėje, bet šios produkcijos gamyba – plėšikiškas verslas, - sako jis. – Gamyklos priklausė tarptautinėms korporacijoms, kurios gaudė ir į smulkintuvus leido viską".
Aišku, kad tos kompanijos nesirūpino nei darbininkų teisėmis, nei nykstančiais žuvų būriais. Jos atėjo, susižėrė pelną ir pasitraukė. Padarė savo darbą ir klimato pokyčiai. Rezultatas – vandenyno žuvys dingo. Be uždarbių liko ir darbininkai, ir žvejai.
Iš Ikikės mes pasukame į garsią astronomijos observatoriją, įsikūrusią aukštai kalnuose. Nuo slėgio mūsų ausų būgneliai, rodos, sproginėja. Jūra plakasi į tamsias uolas, o kalnų uolienos švyti visomis spalvomis – tamsiai raudonai, mėlynai, žaliai. Atrodo, kad jos gyvos.
Bet tirštas pajūrio rūkas, čia vadinamas kamančakos, tarytum skuba viską aplieti. Kai šaltos vandenyno oro bangos atnešamos į nuolatinio aukšto slėgio pakrantės zoną, drėgmė čia susitelkia į žemus debesis ir plaukia į krantą jau kaip rūkas. Tam „kamančakos” stinga drėgmės, kad jis taptų lietumi, bet jos visai pakanka, kad suformuotų visiškai kitokią ekologinę sistemą aukštai viršum jūros lygio: samanomis apaugę kaktusai, krūmokšniai, graužikai ir lapės kuo puikiausiai gyvuoja vien rūko dėka.
Atrodo, kad čionykščiams kalniečiams pavyko pabėgti nuo dykumos. Jų gyvenimo „aukštą lygį” reikia suvokti tiesiogiai. Jie sakosi nebemoką gyventi “žemai”, nes priprato prie išretėjusio oro. Aimaros genties žmonės gyvena kaip jų protėviai prieš šimtus metų: gano kaimenes aukštikalnių ganyklose ir dirba žemę. Lamos jiems – ir maisto, ir apdaro tiekėjos, nes nieko šiltesnio už jų vilnas kalniečiai neįsivaizduoja.
Kai po šešių valandų kelionės pasiekėme observatoriją, supratome, kad čia irgi viskuo pasirūpinta. Budri apsaugos tarnyba, gyvenamasis blokas penkiolikai astronomų, jų pagalbininkams bei buities tarnyboms. Tai – neaukštas statinys su baltu geodeziniu kupolu plokščio stogo viduryje. Pro pravertas duris pamatėme žiemos sodą su vešlia tropikų augmenija ir mirguliuojančiu baseinu.
Iš gyvenamųjų patalpų plieniniais laiptais kopdamas į observatoriją, pajutau, kad darosi vis sunkiau kvėpuoti. Pasiekę aukščiausią tašką su keturiais teleskopais (pagrindinio teleskopo 18 cm storio veidrodžio skersmuo yra 8 metrai), turėjome pirmiausiai atgauti kvapą.
Britų astronomė Reičelė Džonson parodė mums neaiškų, bet viliojantį žvilgsnius neapsakomai tolimo kosmoso plotelio atvaizdą: italų mokslininkai bando nustatyti žvaigždės gimimo laiką pagal jos spalvą ir ryškumą.
Čia, kalnuose, yra ir Čilės vario pramonės centras, o greta – pats didžiausias šio metalo krovos uostas. Jis panašus į salą tarp jūros ir dykumos. Gyvybę jame palaiko dulkėmis apaugusių sunkvežimių karavanai, neįkainojamas vandentiekis ir geležinkelis, jungiantis uostamiestį su verslovėmis. Gyventojų skaičius čia išaugo smarkiai: nuo 183 tūkstančių, buvusių prieš dvidešimt metų, iki 300 tūkstančių žmonių – dabar.
„Tai buvo kaip aukso karštligė, kai devintojo dešimtmečio pabaigoje atsirado darbo vietų vario kasyklose, - pasakoja vietos laikraščio „Estrella del Norte” („Šiaurės žvaigždė”) redaktorius Luisas Pinjonesas Molina. – Vairuotojas šiose verslovėse per mėnesį gali uždirbti net du tūkstančius dolerių, o pietuose – tik du šimtus".
Prie didelių prekybos centrų, pavėsingose pasivaikščiojimų alėjose galima pamatyti Antofagastos mieste neseniai atsiradusios vidutiniosios klasės atstovų: jie vežioja mažylius ultramoderniais vežimėliais, valgo ledus, susipažįsta su paskutinėmis kompiuterių pasaulio naujovėmis, užsisakinėja pačius didžiausius mėsainius ir moka už viską kredito kortelėmis.
„Bet miesto gyvenimas šių žmonių nedomina, - sako L.P.Molina. – Jie savo sielos ir pinigų nepalieka Antofagastoje. Jie čia dirba, bet poilsio dienomis išvažiuoja namo".
Vario telkiniai glūdi tektoninio lūžio, iš kurio iškilo Andai, vietoje. Rūda kasama didžiuliuose atviruose karjeruose ir teršia vandens gyslų horizontus. Tačiau ryžtingų protesto balsų girdisi mažai.
„Rio Loa – viena svarbesnių šiaurinių upių smarkiai teršiama Čukikamatos naftos verslovių, - sako Patricijus Fišeris. – Bet kas išdrįstų pakelti ranką prieš valstybės ekonomikos pamatus dėl kelių kaimelių problemos – užterštos upės?"
Vis dėlto – ne tuščia vieta
Kelias iš Kalamos į Atakamos San Pedrą, Čilės šiaurinės dalies turizmo centrą, eina per dykumą, kurią gaubia mirgančio oro juosta kaip sceninė uždanga. Už neaukštų kalvų ji ištirpo atidengdama sniego kepurėmis apklotus vulkanus. Ir mes jau važiuojame per akmenuotas dykynes, kur 1997 metais artėjančios misijos išvakarėse buvo bandomas pusautomatinis visureigis „Nomada”, sukurtas JAV mokslininkų tyrinėti Marso planetai. Užpernai pavasarį Čilės, Karnegio Melono ir Tenesio universitetų mokslininkai kartu su NASA ekspertais aplankė Salar Grandę – Atakamos rajoną, stulbinamai panašų į raudonąją planetą, kad galėtų pradėti kurti robotą, kuris ieškotų gyvybės požymių bet kuriame Saulės sistemos kampelyje. Atakamos panašumas į nežemiškus landšaftus vilioja turistus iš Europos vasarą, o turtingus Santjago gyventojus – žiemą. Mes kertame išdžiūvusį baseiną, žinomą kaip „Kantrybės lyguma”, kur dykuma pakeri molio, gipso ir kitų mineralų spalvingumu. Paskui važiuojame per druskos akmenimis išgrįstą Mėnulio Slėnį – kraštovaizdį, niekaip nepaaiškinamą geologiniu požiūriu. Prasliuogiame tarp geležies rūdžių raudonumo viršūnių su spygliais, primenančiais dantytas priešistorinių laikų roplių keteras. Tai iš tikro atrodo kaip pamiršta, kitam pasauliui priklausanti vietovė.
Tarp pačių įspūdingiausių planetos gamtovaizdžių – San Pedro miestelio apylinkės. Į mažą ir dulkiną jo širdį kasmet suplaukia 36 tūkstančiai lankytojų ir ekologijos turistų. Iki 30 mikroautobusų ir visureigių rytą traukia pro laukinių vikunijų (Vicugna – vicugna) kaimenes duobėtais keliais į Tatio geizerių slėnį, kuris yra 4100 metrų aukštyje. Tuo metu galima stebėti, kaip išsyk išsiveržia kelios dešimtys geizerių. Kitos grupės važiuoja į pietus, kad pasidžiaugtų flamingų pulkais sekliuose druskinguose ežeruose, arba susirenka ant smėlio kopos laukti ryškaus saulėlydžio spektaklio Mėnulio Slėnyje.
San Pedre yra viskas, ko reikia turistams: jaukios kepsninės su židiniais ir gyva Andų muzika. Mes sustojome išgerti puodelį kapučino kampiniame bare, kur mums pasiūlė penkiolikos rūšių kavos. Bet, pasak žinovų, dabar San Pedras tėra apgailėtinas šešėlis to, kas buvo anksčiau: vietos indėnai iš atakamos genties, kadaise čia gyvenę, jau persikėlė toliau nuo miesto. Dauguma jų – valstiečiai, auginantys daržoves ir vaisius senovinės irigacijos pagalba. Kiti indėnai renka lengvus pinigus iš atvykėlių už patalpų nuomą, bet yra nepatenkinti kainomis.
„Dideli viešbučiai neperka iš mūsų produktų, - piktinosi Huanas Seresas, apskritaveidis valstietis. – Jiems pigiau atsivežti produktų iš Santjago".
Aš buvau vienintelis ekskursijos dalyvis iš brangaus San Pedro viešbučio. Mano gidė Roza Ramos – gražuolė: bronzinė lygutėle oda, klasikinė inkų nosis. Ji džiugiai komentuoja maršrutą, vedantį pro kanjonus su upių kriokliais, kurių srautai veržiasi iš Andų. Ji rodo dykumos vaistinius augalus, naudojamus skrandžio ligoms gydyti (rika rika – Acantholippia deserticola) – krūmokšnis, primenantis šalaviją, čanaro medį (Geoffroza decorticans) – puikią priemonę nuo kosulio, algarobos medį (Prosopis alba) – žaliavą gaminti “čičą” – populiarų Anduose alkoholinį gėrimą.
Aš vis klausinėju Rozą apie tai, kaip žmonės čia gyveno anksčiau, kol nebuvo tokio turistų antplūdžio.
„Kai buvau dar vaikas, mes maitinomės tuo, ką patys užaugindavome, – lamų mėsa, karvių pienu, sūriu, pomidorais, kukurūzais ir bulvėmis, - pasakoja ji. – Vasarą mūsų visa šeima išeidavo į kalnus, tenai, kur geros ganyklos. Dabar ta tradicinė gyvensena – jau praeitis. Mano motina pardavė avis, kad sumokėtų už mūsų mokslą. Jaunimui patinka gražūs drabužiai, todėl mes ieškome darbo Kalamoje, kasyklose arba turizmo agentūrose. Štai ir aš čia atsidūriau".
Inkai tradiciškai kopdavo į vulkanų viršūnes aukoti dievams ir prašyti jų palaiminimo.
„Dabar mes tenai kopiame su turistais", - sako Roza Ramos.
Tačiau prieš keletą mėnesių ji kartu su savo vyru užkopė į Likankaburo vulkaną ir nakvojo jo viršūnėje.
„Tai buvo nepakartojamas įspūdis, - prisimena Roza. – Mes atnešėme kokos lapų, kukurūzų ir čičos paaukoti Mamakočei, vandenų motinai".
Pasiklausius Rozos Ramos pasakojimo, man irgi norėjosi pareikšti savo pagarbą rūsčiajai dykumai – praleisti naktį ten, kur nėra jokios gyvybės, pačioje sausiausioje ir nykiausioje centrinės Atakamos vietoje. Mano palydovas Serdžijus nuvedė mus žemyn senu, nitratų karštligės metu nutiestu keliu tenai, kur gyventi praktiškai neįmanoma, nes niekas neištvėrė sausros, trunkančios dešimt tūkstančių metų. Nei erkių, nei skorpionų, nei plėšrūnų, nei grobio. Visiškas sterilumas.
Kai pasiklojome savo miegmaišius, mus apsupo tyla – nei tolimo šunų lojimo, nei dyzelinių variklių gausmo, tik švelnus vėjo švilpesys. Netikėtai taip atšalo, kad atrodė, jog dingo atmosfera. Mes pakėlėme galvas ir pamatėme, kad visos aplinkinės kalvos sudarė didžiulę angą į begalybę. Suspindo žvaigždės. Oriono žvaigždynas pakilo ir oriai žengė dangumi. Palydovas skriejo kaip keleivis, vėluojantis į darbą. Dykumos dangus – ne uždanga, o gili ir bekraštė erdvė, sklidina šviečiančių, krintančių ir virstančių dulkėmis žvaigždžių.
