Pirmoji priežastis taikytina ne tik finansiniams sandoriams, bet ir visam finansų sektoriui. Šis didelis sektorius yra neapmokestinamas PVM.
Nors taip yra daugiausiai dėl techninių sunkumų, kuriuos sukeltų milžiniškas operacijų skaičius, nors nebūdami PVM mokėtojais, finansų rinkos subjektai patys negali susigrąžinti PVM, taigi jie patiria didesnes sąnaudas, o nemažai ekonomistų laiko visišką finansų sektoriaus paslaugų neapmokestinimą – PVM visuotinės prekių ir paslaugų rinkos iškraipymu.
Šiuo iškraipymu dažniausiai grindžiami siūlymai įvesti papildomą pelno ar pajamų mokestį bankams (naujausias pavyzdys – Lenkija) ar draudimo bendrovėms (kai kuriose ES šalyse egzistuoja draudimo įmokų mokestis, dalinai atliekantis fiskalinę PVM funkciją). Vien dėl šios priežasties finansinių sandorių mokestis kažin ar pateisinamas.
Tačiau reikia pripažinti, kad skirtingai nuo praėjusio šimtmečio pabaigos, kai vyko debatai dėl PVM taikymo ar netaikymo finansinėms paslaugoms, dabartiniame IT amžiuje tokie mokesčiai techniškai visiškai įmanomi ir pasislėpti už argumento, kad jų administravimo kaštai neva būtų didesni nei biudžetų pajamos, tampa ganėtinai sunku.
Antroji priežastis (beje, kur kas rimtesnė) yra per pastarąjį dešimtmetį eksponentiškai išaugę kompiuterizuotos, itin dideliu greičiu vykdomos prekybos vertybiniais popieriais ir išvestinėmis priemonėmis mastai. Vis daugiau specialistų sutinka, kad tokia prekyba ne tik kad nekuria jokios pridėtinės vertės, bet priešingai – kuo toliau, tuo labiau didina finansų rinkų nestabilumą.
Kadangi atskiri tokios prekybos sandoriai vykdomi milžinišku greičiu, kiekvieno sandorio metu realizuojama marža yra menkutė. Todėl teigiama, kad net ir nedidelis finansinių sandorių mokestis padarytų tokią prekybą beprasmę ir grąžintų daugiau prognozuojamumo į tarptautines finansų rinkas.
Trečia priežastis labiau emocinė – poreikis „pažaboti spekuliantus“. Deklaruojantys šį poreikį dažnai apskritai nepripažįsta trumpalaikio investavimo naudos ir prasmės, pateisindami tik ilgalaikį investavimą.
Deja, visiškai sutikti su tokiu požiūriu nesinorėtų. Nors dideliu greičiu vykdoma kompiuterizuota prekyba tikrai nusipelno apribojimų, visgi trumpalaikis investavimas yra normalus ir būtinas šiuolaikinio iždo valdymo įrankis ne tik finansų institucijoms, bet ir eiliniams jų klientams.
Tačiau nemažai ES šalių išlieka skeptiškos dėl finansų sandorių mokesčio. Be to, jo įvedimui įnirtingai priešinasi Jungtinė Karalystė (JK), nes Londonas yra vienas iš svarbiausių finansų centrų, ir finansų sektoriaus tiesiogiai sukuriama BVP dalis JK yra reikšminga.
O kur dar traukos centro efektas, kvalifikuotų imigrantų srautai, jų sukuriamas vartojimas. JK žino, kad ES įvedus tokį mokestį, Londonas neteks dalies pajamų ir klientų, kurie pasitrauks į kitas šalis – pirmiausia JAV, taip pat Singapūrą, Honkongą, kitus finansų centrus.
Taigi, ar bus įvestas šis mokestis?
Gal ir bus, nes kai pastangas sujungia Vokietija ir Prancūzija, tikėtis galima visko. Ar jį įves JK? Tikrai ne, nepaisant to, ar po birželio referendumo JK liks ES ar ne. Ir teisingai padarys. Pažiūrėkime, kas vyksta pasauliniame mokesčių konkurencijos teatre: JAV, kurios priėmė įstatymus, reikalaujančius viso pasaulio finansų institucijoms teikti joms informaciją apie JAV piliečių sąskaitas ir operacijas, paskatino EBPO ir ES sukurti tarptautinių informacijos mainų modelį.
Konvenciją dėl informacijos mainų pasirašė visos svarbiausios pasaulio valstybės, o nepasirašė tokios kaip Bahreinas, Vanuatu, Nauru ir... JAV. Neatsitiktinai šiuo metu būtent JAV yra greičiausiai pasaulyje augantis „ofšorinės industrijos“ centras, su kuriuo Panama palyginti tėra nykštukas.
Taigi, kokia perspektyva ir prasmė ES turėti finansinių sandorių mokestį jeigu jo neturės JAV, Honkongas, Singapūras ir kiti finansų centrai?
Ne tai, kad netoliaregiška, o mažų mažiausiai – nerimta.
