„Čia mano dvi be galo brangios draugės. Vienos vardas Juma, kitos Luna. Vieną norėjo užkasti tik gimusią, bet persigalvojo, nes mat jau labai graži buvo, o kitą mušė jos pirmieji šeimininkai tol kol kažkas ją iš jų atėmė. Galop taip jos pateko į mano namus.
Šiuo metu abi yra užaugusios, laimingos, pamiršusios visas negandas. Taip pat abi turi kelis bendrus neįkainojamus bruožus... Tik kažkam prabudus tekinos lekia pasisveikinti ir prisiglausti. Žiauriai nedraugauja su siurbliu... Jei prastai jautiesi tiek viena, tiek kita sėdi jaukiai padėjusios liūdnus snukučius ant kelių. Abi propaguoja sveiką gyvenimo būdą, todėl dievina eiti pasivaikščioti.
Jumai nėra didesnio džiaugsmo, nei gauti visą porciją vanilinių ledų. O Lunai galimybė nors trumpam pagulėti ant sofos. Abi myli tiek kiek jų širdelės leidžia. O gal net ir daugiau...
Taigi Jumai ir Lunai pasisekė, o tuo pačiu man pasisekė dvigubai. Bet kiek tokių begalę meilės talpinti galinčių širdelių, kurioms likimas nepadovanojo laimingų namų šiuo metu yra nepastebėtos ar stipriai negaluojančios? Niekam nesvarbios sėdi vienišos, kažkur susigūžusios ir vienintelį ką betūrėdamos tai tik savo uodegą pakištą po nosytę?
Būkime geri, net jei nėra sąlygų priglausti gyvūną, VIS TIEK GALIME PADĖTI ir palengvinti jų nelabai smagų gyvenimą“, – dalydamasi nuotraukomis rašė E. Anusauskaitė-Young.
