Nuo XX amžiaus pradžios jau ne menininko, o žiūrovo problema yra suprasti, kas kūrinyje vaizduojama ir kiek tai vertinga. Tokią išvadą priėjo neseniai Vilniuje viešėjusi Sankt Peterburge esančio meno ir kultūros muziejaus Ermitažas vedančioji psichologė, meno istorikė, sociologinių tyrimų departamento mokslinė bendradarbė Tatjana Kharitonova. Grožio kriterijus iš meno tarsi pasitraukė, o kartu ir atvėrė duris tokiam menui, kurį galėtume pavadinti terapiniu. Kūrėjas savo darbuose išreiškia savo skausmą, neviltį, pavaizduoja psichikos vaizdinius, o žiūrovas dažnai į tai žiūri kaip į meno vertybę.
Už ką mokame?
Kaip suprasti meno kūrinio vertę, jei tai ne galerijoje parduodamas darbas, turintis kainą ar pasaulinio garso šedevras, kabantis muziejuje? Ir ką reiškia, jei pripažintas šedevras nesukelia noro ilgai į jį žiūrėti ar išvis negali rasti, kuo jame gėrėtis?
Juk kaip yra dabar - ekspertai, galerijos, aukcionai, turi savas žinias, tradicijas, interesus ir politiką. Jei pastarieji paskelbs, kad tai yra šedevras, vargu ar kas drįs tuo suabejoti. O pasakyti, kad yra tiesiog negražu, šiuolaikinėje meno rinkoje yra tuščias oro virpinimas, nes estetika nebėra svarbus meno kūriniui vertinti taikomas kriterijus.
Dabar menas išties retai yra vertingas ir tuo pat metu estetiškai patrauklus. Estetinį pasigėrėjimą keliantis paveikslas menine prasme jau net kiek įtartinas. „Ar susimąstome, kokį poveikį menas daro žmogui ir jo gyvenimui? Atėjo metas pažvelgti į kūrinius ne tik menotyrininkų, bet ir meno psichologų akimis”- sako „Harmoningos asmenybės instituto“ įkūrėja Rasa Balčiūnienė, surengusi meno suvokimo restauracijos seminarą su Tatjana Kharitonova.
„Paveikslo kūrimo momentu pasireiškia tiek dailininko idėja, sumanymas, tiek ir jo pasąmonė. Iš to susidaro žinia, kurią perteikia paveikslas, kuri gyvena ir psichiškai veikia mus, žiūrovus, net jeigu mes į tai nekreipiame dėmesio “, - sako Tatjana.
„Meno vertinimo kriterijai labai priklauso nuo to, kuriai erdvei sukurti darbai skirti. Jei ketinama pristatyti pasaulinėje erdvėje, tai darbai gali būti vienokie, o čia vietoje – kitokie. Jei kuriama privačiam interjerui, paprastai į tai atsižvelgiama. Kitas dalykas, kad menininkai to labai nemėgsta, jiems kur kas labiau patinka tiesiog kurti meną. Drabužių dizaine grožis yra svarbiau, bet čia irgi priklauso nuo to, kokius uždavinius sau keli. Man atrodo, kad pas mus negatyvo ir taip daug. Tad jei dizaineris turi estetinę, grožio ir spalvų, klausą turėtų kurti harmoningus drabužius. Aplink daug eklektikos, proporcijų nesuvokimo, todėl menininkai turėtų kurti grožį“, - sako drabužių dizainerė Ramunė Strazdaitė.
„Aš pasiklausyti Tatjanos seminaro atėjau norėdamas daugiau sužinoti apie meno vertinimo kriterijus. Anksčiau vertindavau tik pagal tai ar man gražu, ar ne. Norėjau suprasti, kaip išties yra su tuo grožio kriterijumi. Išėjau su įžvalga, kad grožis ir estetika yra gan objektyvūs dalykai. Kaip sakė Platonas – prie dieviškumo gali priartėti tik per grožį, per jį atrandi dieviškumą savyje. Paskui dar gerokai pasidomėjau, kas ką rašė apie grožį, supratau, kad dar 18-19 amžiuje jis sklandė ore. Visa, kas buvo kuriama, siekta, kad būtų gražu. Vėliau už grožį tapo svarbesnis funkcionalumas, grožio sąvoka niveliavosi, kol galutinai ją praradome. Dabar jau ne visad žinome, kas tas grožis ar menas yra. Net kažkokią gal drastišką idėją ėmėme traktuoti kaip meną. Gyvenimas, kur vis mažiau estetikos, o daugiau funkcijos, savotiškai robotizavosi, mes vaikštome iš vienos dėžutės – namų, į kitą dėžutę – darbą“, - dalijasi įspūdžiais verslininkas Martynas Kandziarauskas.
Terapija ar įkvėpimas?
„Labai dažnai menas yra terapiniame lygmenyje. Perduodama tai, kas jaudina menininką, tai, nuo ko jam reikia išsivaduoti. Menininkas mato, jaučia ir išreiškia. Žiūrovą tai veikia, jis savo vidumi atpažįsta menininko impulsą ir reaguoja. Įsisąmonindamas savo reakcijas, žmogus gali geriau save pažinti ir gal būt nuo kažko slegiančio, tarkim, savo silpnumo ar netobulumo pojūčio, jei ne išsivaduoti, tai jį pateisinti. Tokiu būdu patiriamas terapinis efektas. Kita meno pakopa yra vadinamasis grynasis menas, kai perduodamas švarus jausmas, emocija, įvykis. Tokios dažnai yra senosios ikonos arba Renesanso menas“, - pasakoja Tatjana.
„Kai pati sau renkuosi grafikos darbą, tai nusprendžiu pagal liniją. Seku ar ji atliepia mano sielą. Labai matosi ar yra harmonija, ar ne. Tapybos darbus renkuosi pagal spalvas, patinka, kai jos aiškios ir šviesios. Tai ką papasakojo Tatjana apie psichologinį meno darbų poveikį, mane nudžiugino, nes ir anksčiau turėjau panašų požiūrį. Pagaliau apie tai pradėta kalbėti. Išties, kodėl darbą, kuris nutapytas geriant alkoholį, turėtų į savo namus priimti žmogus, kuris gal apskritai jo nevartoja? Juk žmonės dabar atidžiai renkasi ką apskritai vartoti, daugėja vegetarų, žaliavalgių. Kodėl žmogus be priklausomybių turėtų atsidurti tarp meno darbų, kurie dvelkia tam tikra būsena?“, - svarsto Ramunė Strazdaitė.
„Kai menininkas jaučiasi nuskriaustas, jis kuria paveikslą, kuriame tai jausis. Jei bus depresija, perduos ir ją savo kūriniu. Jam tai bus gerai, gal palengvės. Toks terapinis menas gal kartais net nėra tikras menas, o savotiška ekspresija. Anksčiau intuityviai pasidomėdavau, kaip žmogus, kurio kūrinį ketinu įsigyti, gyveno. Svarbu atrodė žinoti kokią emociją į namus įsileidžiu. Emociją sukelia ne tik terapinio ar to tikrojo, tyrojo meno kūriniai. Manau, mus įtakoja visi supantys daiktai. Štai gatvės atitvaro sienelė, kuri yra išties negraži, kasdien veikia daugybę žmonių ir gal gali ilgainiui kai kam depresiją sukelti. Jei ji būtų graži, gal džiugintų. Dabar, kurdami produktus ar organizacijos struktūrą, galvojame tik apie funkciją. Žinome, kad grožis turi kaštus ir bijome, kad pabrangus nebepirks. Jei grožio kriterijų ne tik mene, bet ir gyvenime susigrąžintume, gal daug kas pasikeistų“, - svarsto Martynas Kandziarauskas.
Grynasis menas pakylėja, augina, padeda atsiskleisti kūrybinėms galioms . Tokio efekto nepasieks deformuoto, irstančio pasaulio, gendančių produktų, smurto, chaoso, pakrikusio proto sukeltų vaizdinių atvaizdavimas, kuris, deja, dažnai yra sutinkamas šiuolaikiniame mene.
Įvertinti meno kūrinį geriausiai padeda... mūsų kūnas. „Kai žmogus atsisėda ant suoliuko, dažniausiai visiškai intuityviai jis pasiranka tą vietą, kuri atitinka auksinio pjūvio proporciją. Žmogus atpažįsta harmoniją to nesuvokdamas.
Taip mokslininkė T.Kharitonova teigia remdamasi tyrimais. Ji dirba muziejuje, kuriame eksponuojama daug pasaulinio lygio šedevrais laikomų kūrinių originalų. Stebint žmonių, kurie vaikšto ekspozicijose, reakcijas, kilo idėja jas išmatuoti ir palyginti.
Poveikį galima objektyviai išmatuoti
„Iš pradžių tyriau 40 asmenų, pusė jų buvo muziejaus darbuotojai, kurie tuos kūrinius mato dažnai. Kita pusė – lankytojai. Sudariau metodiką, matavome davikliais fiziologines reakcijas, o psichologiniais testais vertinome emocijas. Visų žmonių kūnai reagavo į meno kūrinius ir tų, kurie juos matė dažnai, taip pat stipriai, kaip ir atsitiktinių lankytojų. Testai parodė, kad žmonės dažnai negali įvertinti jiems sukeltų emocijų, dėl to būna sutrikę. Tai paskatino tyrinėti daugiau ir dabar savo duomenų bazėje turiu apie 4 tūkstančių asmenų duomenis“, - pasakoja mokslininkė.
Kūno neapgausi ir neįkalbėsi, jis reaguoja taip, kaip reaguoja. Protą galima įkalbinti, kad anksti nuo narkotikų vartojimo mirusio menininko keli išlikę paveikslai yra šedevrai. Jų vertę net gali patvirtinti garsiausių pasaulio aukcionų skelbiamos kainos ir meno specialistų, kurie vertina būtent meninės išraiškos priemones, nuomonės.
Tik atrodo, kad daugeliui žmonių meno poveikio ir vertės klausimai nėra aktualūs, nes jie neperka meno kūrinių aukcionuose. Tam tikros, epochai būdingos, tuo metu pripažintos ir madingos estetikos tendencijos bei ideologija persmelkia įvairias gyvenimo sritis. Drabužiai, interjeras, renginių plakatai, knygų iliustracijos, kinas, teatras perduoda tam tikrą informaciją ne tik racionaliajam protui, bet veikia ir pasąmonės lygmenyje.
Tad galime sugrįžti prie to paties suolo, ant kurio intuityviai atsiėdame būtent harmoningame taške. Taip pat intuityviai galime justi ar mums tinka ir kaip veikia bet kuris daiktas, juolab meno kūrinys. Juos vertinti, žinoma, sudėtingiausia, pageidautina turėti akiratį, būti mačius garsiausių meistrų darbus, juk savo vidinį pojūtį taip pat lengviau suvokti lyginant.
“Iš savo atliktų mokslinių tyrimų aš atradau, kad netgi kritikų ir visuomenės pripažinti meno kūriniai gali skirtingai veikti: vieni grąžina žmogui ramybę, atstato gyvybingumą, suteikia impulsą kurti, kiti – skatina susitraukti, gintis, daryti klaidas. Ir žmogus pats renkasi, kokį meno simbolį įsileisti į save: kviečiantį augti ar stumiantį į regresą. Tik grožis mene leidžia išreikšti proto grožio pasireiškimą išorėje ir kurti besivystančią asmenybę“, - įsitikinusi meno bei psichologijos specialistė.
