– „Toska“ – ne pirmas jūsų, kaip kostiumų dailininko darbas su Vilnius City Opera, apie ką pirmiausia galvojate kuriant šiai trupei? Kokia darbo su šia trupe specifika ir kuo ji skiriasi nuo kitų?
– Tai mano antras darbas čia, jis skiriasi tuo, kad pačio proceso metu yra žymiai daugiau praktinio darbo nei kitose kompanijose, su kuriomis dirbu.
– Ar Pučinio muzika jums artima, įkvepianti? Ar dirbote su kitomis Pučinio operomis?
– Negaliu teigti, kad Pučinis yra arčiausiai mano širdies. „Toska“ - mano mėgstamiausia iš jo operų. Esu dirbęs su šia opera anksčiau, Opera North, Jungtinėje Karalystėje su amerikiečių režisieriumi Christopher Alden. Operos veiksmas buvo nukeltas į šiuolaikinę Italiją, į politiko Berlusconi aplinką. Taip pat Švedijoje, Norrlands Operan kūriau kostiumus operai „Turandot“.
– VCO spektaklio veiksmas vyks fašistinėje Italijoje, Romoje 40-aisiais, ką jums, kaip kostiumų dailininkui, suteikia toks pasirinkimas, tokia koncepcija? Ar jums artimas šio laikotarpio stilius?
– Taip, man idėja, nukelti veiksmą į 40-uosius, labai patinka. Tai – gana nesena Italijos istorija, kurią mes visi gerai žinome. Fašizmas 20-ojo amžiaus Europoje buvo labai tamsūs laikai tiek Italijoje ir Vokietijoje, nepaisant to, kad tuo pačiu metu vyko ir sparti Europos modernizacija. 1930-1940 metais, kultūra buvo kontroliuojama valstybės ir barbariškame režime pasiekta labai gražių ir viliojančių rezultatų. „Toskoje“, šis konfliktas labai ryškus.
– Dainininkės Toskos istorija pirmiausiai gimė kaip drama, parašyta aktorei Sarai Bernard, ar iki šiandien Toską norisi puošti, kaip tikrą divą? Kas jums šiandien yra Toska?
– Sunku atsakyti. Ji yra labai moralus ir religingas žmogus, taip pat, sėkminga atlikėja. Pirmiausia ir labiausia aš tikiuosi, kad kostiumai atspindi šiame kūrinyje jos pasakojamą istoriją. Šiandien aš neįsivaizduoju tokios Toskos, kuri taip žudytų ir tokiu būdu mirtu, - šiandien Europoje mes nebegyvename tokiais laikais.
– Nors kūrinys atrodo dedikuotas moters partijai, vis dėlto čia didžioji dalis veiksmo sukasi aplink vyrus, tad kokius šiai dienai įsivaizduojate Kavaradosį ir Skarpiją?
– Mūsų versijoje Skarpija reprezentuoja fašistinės valstybės korumpuotą sielą. Jis yra pareigūnas, aprengtas lyg elegantiškas mafijos atstovas. Dėl jo aš domėjausi 1940-ųjų Čikagos mafija. Kavaradosio kostiumas ne toks įprastas, jame yra daugiau artistiškumo.
– Iš kur sėmėtės įvaizdžių, įkvėpimo šiems kostiumams kurti? Ar galima spėti, jog tarp jų buvo nemažai to meto kino žvaigždžių portretų?
– Taip, žiūrėjau į daugelį jų portretų ir manau, kad kino žvaigždės visam stiliui padarė didėlę įtaką. Pavyzdžiui, M. Dietrich be galo žavingai žaidė su stiliumi ir įvaizdžiu. Žiūrėdamas filmus, fotografijas, to laikmečio madą, renku įvaizdžius, kurie man patinka ir kurie jaučiu, kad yra svarbūs. Aš lyg savotiška šarka. Mes, dizaineriai, kolekcionuojame įvaizdžius, į kuriuos reaguodami pagyviname savo darbą.
– Nors spektaklio veiksmas vyks karo metų Italijoje, sunku negalvoti apie pokaryje išsivysčiusį Italijos neorealizmą kine ir jo estetiką, ar ji turėjo įtakos? Dažnam pagalvojus apie 40-uosius, prieš akis gali pradėti lėkti „Roma, atviras miestas“ kadrai...
– Taip, filmai mane labai įkvėpė. Labai mėgstu ankstyvuosius Visconti filmus, tokius kaip „La Terra Trema“, „Ossessione“. Rosselinio „Roma, atviras miestas“ man taip pat labai svarbus. Manau, jie abu karjerą pradėjo Musolinio valdymo metu. Man taip pat labai patinka Bertolucci filmas ir knyga „Il Conformista“, tad dėl šio projekto galėjau jį peržiūrėti jį iš naujo.
– Toskos istorija ir pasirinktas laikmetis, atrodytų suponuoja gana tamsų vaizdinį, ar to ir turėtume tikėtis scenoje?
– Kostiumai - 1940-ųjų stiliaus, prabangūs, detalūs ir elegantiški. Šalia jų matome kontrastuojančias kareivių uniformas, primenančias mums apie autoritarinį rėžimą. Tad galbūt viskas ne taip ir tamsu...
– Su kokiais kitais projektais šiuo metu dirbate?
– Šiuo metu Londone rengiu kostiumų dizainą Šekspyro „Ričardui III“, kuriame vaidins aktorius Ralph Fiennes. Taip pat ruošiuosi keliems kitiems projektams: Anglijos nacionalinėje operoje Janaceko operai „Jenufa“ , Rossinio „Maometto II“ Kanadiečių operų kompanijai ir Verdžio „Otelui“ Teatro Real Madride.
