Tačiau, kai stinga ir saulės ir vandens, ir neturi sukaupęs savyje tiek gyvybinės energijos, kad galėtum išgyventi, pasirenki tai, ką duoda aplinka ir likimas: turi sutikti su paties prasčiausio darbo sąlygomis, gyventi kitų primestą gyvenimo modelį, ignoruojant savuosius įgimtus talentus. Žinoma, darbas padeda įgyti tam tikrus gebėjimus, ugdytis tam tikras savybes, tačiau neatradęs savojo pašaukimo, išduosi save kaip individualybę: „Juk dalis žmonių, nors ir nejausdami pasitenkinimo, dirba tik dėl pinigų, manydami, kad neturi kito pasirinkimo. O tuo metu mūsų pašaukimas visada šalia, jis mums neduoda ramybės tol, kol į jį neatsiliepiame“ (Z. Vasiliauskaitė).
Didelė dalis visuomenės dirba ne tam, kad realizuotų save kaip asmenybę ir dvasinę būtybę, bet kad pragyventų ar įgytų tam tikrą prestižą kitų akyse. Bet ir čia dar atsiranda konkurencija, kuri tarsi „išstumia“ nemažai talentingų žmonių. Arba, žvelgiant plačiau, pati socialinė sistema nesudaro sąlygų augti žmogui, kuris suinteresuotas aukštesniais siekiais. Tad kyla klausimas, kokia aplinka trukdo pasirinkti teisingą profesinį kelią?
Mokyklos bei kita vaikui artimiausia aplinka daro didelę įtaką ateities sprendimams. Tada, kai pabaigę mokyklą skubame įstoti ten, kur papuola, gerai nepagalvojame, kad tai, ką pasirinkome, vėliau gali atsiliepti ne tik psichologinėmis problemomis dirbant sau netinkamą darbą, bet ir staiga užklupusiomis fizinėmis ligomis.
Didžiausia problema, kai vaikas renkasi, kokį gyvenimo kelią pasirinkti, jis paklūsta tėvų ar pedagogų įtakai – įteigiama, jog kuo perspektyvesnė specialybė, tuo daugiau pasieksi. Tačiau galime sutikti daugybę atvejų, kai vaikai, net nebaigę aukštojo mokslo, tampa gerais verslininkais ar kitų profesijų atstovais, kuriose puikiai realizuojasi be jokio „auksinio“ diplomo. Tad viskas priklauso nuo to, kiek aplinka leidžia vaikui ieškoti savęs, kaip ji sudarys sąlygas atrasti savo pašaukimą ir kiek ji bus įžvalgi nukreipti vaiką pagal jo įgimtus talentus ir išmoktus gebėjimus.
Kita vertus, niekada nevėlu kažką keisti – ir jau brandžiame amžiuje galima imtis naujos veiklos, kuri sukuria naują gyvenimo kokybę, leidžia realizuoti save kaip asmenybę ir pilnai išpildyti save. Bet svarbu atkreipti dėmesį, jog savirealizacija neapsiriboja tik savimi, savais interesais, kadangi tikras, visapusiškas savęs išpildymas įmanomas tik per santykį su kitais: „tik save transcenduojanti egzistencija, tik žmogaus štai-būtis, peržengianti savo ribas „pasaulio“, „kuriame“ ji „yra“, link, gali realizuoti save; o ta, kuriai, rūpi tik ji pati arba jos savirealizacija, priešingai, tegali save prarasti“ (V. E. Frankl).
Negalime visapusiškai savęs realizuoti visą dėmesį ir energiją skirdami saviesiems tikslams – stiprios asmenybės geba matyti visumą ir toje visumoje pastebėti mažiausias detales: visos jūros bangų mūšą ir kiekvienos bangelės kalbą, viso miško ošimą ir vienos pušelės virpėjimą, viso miesto gausmą, ir vieno praeivio šypsnio jėgą, viso dangaus platybę ir vieno debesėlio sliūkinimą. Todėl turime mokytis būti kartu su tuo, kas vyksta aplink mus, kas nuolat juda pagal vieną centrą ir tuo pačiu juda aplink mūsų būties ašį, kas moko suvienyti paskirus pasąmonės vaizdinius į vieną darnų paveikslą. Tačiau dažnai aplinkos spaudimas neleidžia šiam paveikslui susidėlioti taip, kaip priklauso.
Tikriausiai kiekvienam tenka patirti tam tikrą aplinkos spaudimą – nuo darbo pasirinkimo iki tokių absurdiškų situacijų, kuomet mūsų išvaizda vertinama pagal tam tikrą standartą, iškreipiantį asmenybių įvairovę. Aplinka, kuri yra orientuota į vieną gyvenimo modelį – linkusi reikštis nemaloniomis replikomis bei kartoti patarimus imti tai, kas yra, ir gyventi taip, kaip gyvena visi.
Ir nesvarbu, kad esi nelaimingas, visą dieną dirbdamas sau netinkamą darbą, – gyvenimas bėga, o viskas tarsi stovi vietoje: “Dirbti ne savo darbą (tiek profesine, tiek universalia – buvimo – prasme) – vadinas, pamažu imti neapkęsti paties darbo. Darbo, kuris yra vienas iš nedaugelio būdų realizuoti itin individualią žmogaus skirtį. Asmuo, dirbąs ne savo darbą – tuščias, bekryptis, betikslis. Be savirealizacijos, be išsipildymo vilties, be savęs – irzlus gyvenimo nuvargėlis, kurio, anot Albino Bernoto, “rankos dirba, o dvasia tinginiauja” (D. Kajokas).
Tokia „tinginiaujanti“ dvasia nesukuria nieko, išskyrus vidinį erzelį ir nepasitenkinimą visu kuo. Ji neranda sau vietos, uždaryta tarp sienų, ribojančių jos raišką, ir negali teikti energijos kūnui, kuris tampriai siejasi su jos sveikata.
Paties žmogaus neteisingi pasirinkimai ar baimės lemia tam tikrus žingsnius: „Labiausiai žmogui atsiskleisti trukdo neigiamas savęs vertinimas, tobulumo siekis, savęs lyginimas su kitais, nuolatinis laukimas ir baimė būti nepripažintiems“ (S. Kochienė). Tad vienu ar kitu atveju, mes renkamės, kokį gyvenimą gyventi, ir tie pasirinkimai lemia gyvenimo kokybę ir dvasinę pusiausvyrą.
Taip pat dažnai ir patys nenorime pastebėti akivaizdžių dalykų paviršutiniško matymo kontekste, tokiu būdu nuvertindami žmogaus darbą. Paprasčiausias pavyzdys: stovime ilgoje eilėje parduotuvėje, nervinamės, kodėl tos kasininkės tokios „žioplos“ ir „lėtos“. Bet jei pirmą kartą tektų patiems dirbti tokį, tiek fiziškai, tiek psichologiškai sunkų darbą, tikriausiai, į viską pažvelgtume kitaip. Skųstis labai lengva kaip ir kaltinti kitus dėl savo pačių ydų, todėl, užuot koncentruodamiesi į save, pabandykime būti tų vietoje, kuriems iš tiesų nelengva, kuriems mūsų nuoširdus bendravimas, o ne kaltinimas teikia dvasinio palaikymo beprotišku greičiu lekiančiame pasaulyje. Tad toks prisitaikymas paviršutiniškoje sistemoje lemia nepagarbų elgesį ne tik su kitais, bet ir su gamta.
Kadangi, kaip buvo minėta, visuomenė linkusi prisitaikyti prie tam tikrų standartų ir įsitikinimų, ji tuo pačiu ir nekelia sau klausimų, ar tai, kuo ji gyvena ir ką sukuria, neprieštarauja gamtos natūraliai-neprievartinei tvarkai. Ant šakos kybantis plastikinis butelis, gamyklų dvokas ir kiti „grožiai“ geriausiai atspindi mūsų vidinio pasaulio būvį – pro išderintą sąmonę sunku įžvelgti kas esame, kaip elgiamės ir ko siekiame.
Vieni, turintys aukštus postus, žemina vargingesnius, kiti, vargingesni – perduoda savo apnuodytų minčių „puokštę“ kitiems ir t. t. Taip tampame vienas kitam nuodais, kurie ir sukuria tokį gyvenimą, kokį turime: „genijus baigiasi ten, kur prasideda gamyba ir metodas; jis yra mirtingasis, kuriam labai sunku, kuris nori sunkumo ir visą būties fenomeno pastatymo kelią nueina pats“ (A. Šliogeris).
Bet koks prisitaikymas prie to, kas blokuoja vidinę laisvę, kas trukdo veikti iš pašaukimo, kas surikiuoja visa į vieną standartinį visuomenės modelį, atitinkantį „dirbk, pirk, mirk“ eigą, veda į dvasinę tuštumą. Tik savarankiškas sprendimas pasinaudoti duotais talentais, neiššvaistant juos vėjais, sukuria aukštesnę gyvenimo kokybę.
Toks savarankiškas pasirinkimas naudotis savuoju metodu – įrankiu, kuriuo geriausiai moki naudotis, su laiku atneša sėkmę, kuri pasitarnauja tiek paties būčiai, tiek kitų dvasiniam būviui. Tačiau tam, kad nepasiduotume aplinkos praktikuojamai pseudo-gyvenimo haliucinacijai, turime išmokti būti savarankiški, – atsakingai prižiūrėti savuosius daigelius viso gyvenimo dirvoje, – tai yra kertinė būtiškoji pareiga ir esmė.
Kitu atveju, taikstydamiesi su savo pačių tinginyste veikti pagal savo dvasios impulsus ir lengvai pasiduodami hedonistinės ir greito rezultato sistemos įtakai, nuvertiname ne tik savo galimybes, laiką ir individualumą, bet ir gyvenimo antlaikiškumą: “mes tiesiog jaučiame jos [amžinybės] begalybę, o begalybė – dar galbūt belaikiškumas arba antlaikiškumas – yra tos pačios amžinybės sinonimai. Ir toji mano dvasios, mano atomų amžinybė man yra didesnė ir patvaresnė už pernelyg sparčiai įsibėgėjančios, aklos ir plėšrios civilizacijos laikinybę“. (A. Balbierius).
Niekas negali nugyventi mūsų gyvenimo už mus pačius, kaip ir kiti negali išgyventi mūsų žinojimo ribas: kiekvienas kada nors patiriame tam tikrą egzistencinę ribą, kuri, pašalindama mūsų minčių toksinus pro dvasinio veido poras, išryškina prigimties veiksmo nuojautą. Tokia nuojauta duoda stimulą ieškoti įgimtų talentų sėklų ir jas pažadinti per veiklą, kuri stiprina savigarbos jausmą ir būtiškąją sklaidą net tada, kai nebegalime aptikti savy nieko, išskyrus vimdantį gyvenimo skonį.
Nors socialinės sistemos spragos sukuria tokį įtemptą sąmonės lauką, kuris sukasi vien apie pinigus, lauką, kurio sąlygomis sunku užsiimti prigimčiai būdinga veikla, tik stiprus užsispyrimas ir aiškaus tikslo įvardijimas sukuria naują sąmonės lauką – tą erdvę, kurioje jaučiamės it žuvys vandenyje. Tuomet atsiveriame plačiausiam gyvenimo vandenynui, nebijome to, kas laukia mūsų, nestabdome savojo plaukimo ritmo, nes žinome, jog tai yra mūsų, o ne kieno nors kito.
Didžiausia klaida ir masinė haliucinacija yra lyginti savojo plaukimo ritmą su kitais, kaltinti save, graužtis dėl to, jog neturime to, ką turi kiti (ar tai būtų materialūs dalykai, ar kokie nors karjeros pasiekimai ir pan.), taip sau įteigiant, kad esame bejėgiai realizuoti save, kad „tai ne mums“, „esame nevykėliai“, „geriau prisitaikyti“ ir t. t. Tokie įsitikinimai – blokuoja mūsų talentus, neleidžia jiems atsiskleisti, vystyti tas duotybes, laistyti jų šaknis tam, kad duotų neregėtų vaisių. Dažniausiai esame patys sau priešai, ir niekas nėra kaltas dėl to, ką pasirinkome ir kaip tie pasirinkimai lėmė mūsų dabartinę būseną, savijautą ar net sveikatą.
Tad būdami kažkieno įrankiu, nebevaldome savo gyvenimo ir vidinio chaoso. Bet įrankį turi kiekvienas, ir kiekvienam duota juo naudotis. Tie įrankiai, kaip kaltukai, esame mes patys, kurie gali išgauti patį netikėčiausią gyvenimo pavidalą pačiu originaliausiu būdu. Ir nebūtina rinktis kitų įrankių, kuriais nemoki naudotis, tikėdamasis, kad išmoksi.
Kai žinai, kad tai, ką darai, gali pranokti tavo lūkesčius ir teikti džiaugsmo tiek sau, tiek kitiems, ir visam, kas gyva, visa dvasia nusišypso ir tyliai tau dėkoja. Tad jei nerandi, lieka ieškoti to įrankio, kurį labiausiai pažįsti, kol pagaliau, pažvelgęs į tvirtai pakelėje įsišaknijusį medį, galėtum sau mintyse staiga nustebti: „Tai štai kaip jis auga…“.