Pelenai – tai produktas, likęs sudeginus augalų likučius. Juose aptinkami 74 periodinės lentelės elementai, kitaip tariant, daugiau kaip pusė visų žemės plutos elementų. Daugiausia pelenuose yra silicio, kalcio, kalio ir fosforo. Yra ir daugiau makroelementų: magnio, geležies ir sieros, taip pat augalams būtinų mikroelementų: boro, mangano, vario, cinko, molibdeno ir kitų.
Mineralinė šio „nedegančio produkto“ sudėtis gali stipriai skirtis priklausomai nuo to, kokie augalų likučiai buvo deginami ir kokiomis sąlygomis šie augalai augo. Pavyzdžiui, tame, kas liko iš beržo medienos, yra iki 40 procentų kalcio, 12-13 procentų kalio, 5-6 procentai fosforo ir 2-3 procentai magnio.
Jeigu palyginsime medienos pelenų ir žolinių augalų pelenų sudėtį, tai pirmuosiuose bus gerokai daugiau kalcio, tačiau mažiau kalio, kurio kiekis, pavyzdžiui, šiaudų „likučiuose“ siekia 20-30 procentų. Jaunų šakelių ir žabų peleningumas (pelenų masės procentinis santykis su deginamos medžiagos mase) paprastai viršija kamieno peleningumą.
Šakniavaisių lapai ir kiti daržo kultūrų – bulvių, kukurūzų, saulėgrąžų, cukrinių runkelių – likučiai duoda pelenus, kuriuose gausu augalams būtinų elementų.
Dėl savo sudėties pelenai tarnauja kaip puiki alternatyva mineralinėms trąšoms. Tik yra vienas „tačiau“ – juose visiškai nėra azoto, o jis augalams reikalingas ir pakankamai dideliais kiekiais.
Todėl būtina naudoti trąšas, kurių sudėtyje yra azoto. Vis dėlto, geriau jų nenaudoti tuo pat metu kaip ir pelenų (tai galioja ir organinėms trąšoms), nes taip netenkame azoto – jis virsta amoniaku. Nevertėtų kartu su pelenais naudoti ir fosforo trąšų: pirma, juose ir taip yra fosforo, antra, vyksta šarminė reakcija, kurios metu fosforo junginiai tampa praktiškai neprieinami augalams.
Labai svarbu, kad pelenuose praktiškai nėra chloro junginių, tuo jie pranašesni už mineralines trąšas. Tad visų pirma jais reikia tręšti chlorui jautrius augalus: bulves, agurkus, cukinijas, kopūstus, braškes, avietes ir serbentus.
