Panašu, kad Lietuvą yra apėmusi stipri egzistencinė tuštuma – juk nebelabai aišku, kurią problemą pirmiausiai imtis spręsti: ar vaikų žudymo, ar žudančių suaugusių integravimo, ar alkoholio reklamos draudimo. Nors visiems kaip ir aišku – kažkas blogai yra iš esmės. Situaciją neigiamai „gelbėja“ tai, kad šiuo laikotarpiu galima paganyti dėmesį migrantų Europoje tema, ISIS, visuomet galima semtis žinių iš Rusijos ir tokiu būdu apkamšyti vis didėjančias egzistencinės tuštumos skyles žiniomis, kurios tiesiogiai nėra susijusios su Lietuvos visuomenės ligomis.
Neturiu recepto, kaip pagydyti Lietuvos visuomenę, tačiau stebėdama Baskų visuomenę, darau išvadą, kad kai kuriuos dalykus jie tikrai geriau sprendžia, nei mūsuose. Apie juos čia ir norėčiau papasakoti.
Apie baskus
Apie baskus, jei ir teko girdėti, tai turbūt nedaug ir netiesos. Taip atsitinka mažoms tautoms, kurios negali apspręsti savo likimo ir žinios apie jas mus pasiekia per jas dominuojančios tautos kanalus. Lietuvos prieš nepriklausomybės karta puikiai pamena, kad užsieniečiams būdavo sunku paaiškinti, kas mes tokie ir kodėl mums nesinori būti Sovietų sąjungos sudėtyje. Panašiai yra su baskais dabar. Jei girdime kažką apie baskus, dažniausiai per Ispanijos subjektyvų filtrą.
Niekas negali tiksliai pasakyti, iš kur baskai yra kilę. Aišku yra tik tiek, kad jie ar jų pirmtakai buvo Europoje prieš mums visiems kitiems ateinant, išskyrus suomius ir vengrus (nepamirškite, kad lietuvių kalba, nors ir labai sena, bet gi yra indoeuropiečių, o tai reiškia, kad mes Europoje taip pat esame atėjūnai). Daug Europos senųjų tautų išnyko, kaip, tarkime, prūsai, tačiau baskai išliko.
Kas tas baskų kraštas? Tai keturios provincijos Ispanijos dalyje ir dar trys Prancūzijoje. Baskų laikraščiuose dalyje apie orą yra vaizduojama „Euskal Herria“, kuri susideda iš visų septynių provincijų. Nors per jų kraštą tiesiasi siena tarp Ispanijos ir Prancūzijos, avių ir kontrabandos keliai visais laikais buvo sunkiai suvaldomi. Taip, baskams ši šalis egzistuoja, o siena – tai tiesiog besikeičiančios realybės išraiška.
Situacija yra panaši kaip su baltais žirgais – vieni juos mato, kiti ne. Baskų krašte bėda ta, kad valdžios Madride, Paryžiuje bei pusė Baskų krašto gyventojų, čia atvykusių imigrantų iš Ispanijos, situaciją mato kitaip. Gal esat jau girdėję apie didelę ir nedalinamą Ispaniją? Kai 1978 m. buvo balsuojama už naująją Ispanijos konstituciją, daugiau nei 50 proc. baskų krašto gyventojų balsavimą boikotavo, tokiu būdu išreikšdami nenorą žaisti žaidimo pagal Ispanijos diktuojamas taisykles. Ispanijos valdžia tai suinterpretavo kaip tiesiog politinį tingumą.
Iki šiol Madridas nepaliaujamai taiko Ispanijos konstitucijos, pagal kurią jų norui atsiskirti turėtų pritarti visos kitos Ispanijos provincijos, taisykles ir baskams. Panašu, kad čia turime konfliktą. Tačiau Ispanijos valdžia nenori apie tai nieko girdėti ir sėkmingai nurašo visą paskutiniųjų dešimtmečių smurto istoriją Baskų krašte teroristams, ką šiais laikais ypač lengva padaryti. Ispanų valdžia, kaip ir daug kitų, vadovaujasi aksioma: jei terorizmas staiga dingtų, jį reikėtų tiesiog iš naujo išrasti.
Baskus ištiko bėda laimėje. Laimė ta, kad jų kraštai nuo senų laikų buvo turtingi geležimi. Čia išsivystė stipri pramonė. Pramonė Franko diktatūros laiku ir su jo neabejotina pagalba pritraukė migrantų iš neturtingų Ispanijos provincijų – Ektremadūros, Galicijos, Andalūzijos. Kas galbūt nebūtų jokia bėda demokratinio sugyvenimo sąlygomis. Tačiau Frankas uždraudė baskų kalbą.
Ispanija – ne tik Franko laikų auka. Paskui ją vis dar driekiasi kolonializacijos nuodėmių ir polinkių šleifas. Nors sugebėjo paleisti Pietų Ameriką, vis dar sunkiai paleidžia Kataloniją ir Baskų kraštą.
Viena iš tokių išraiškų – kalbinė kolonializacija. Nors baskų kalba yra valstybinė šalia ispanų, vis dėlto iš daugybės regioninių ispaniškų radijo ir televizijos kanalų, tik vienas televizijos ir du radijo kanalai yra baskų kalba. Pagerėjusi kalbos padėtis yra kartu ir labai apgaulinga, nes atrodo, kad viskas yra gerai. Bet situacija yra maždaug tokia: jei kažkas atvykęs į Lietuvą, norėdamas išmokti lietuvių kalbos, beveik nerastų ja kalbančių, negalėtų pasirinkti lietuviško radijo ir turėtų nertis iš kailio, kad rastų, kur ja yra šnekama ne mokymo įstaigoj.
Ne tik dauguma atvykusių emigrantų ir jų palikuonių, bet ir nemaža dalis nacionalistų baskų visiškai nemoka baskų kalbos. Tai priveda prie komiškų situacijų: baskiškai paprašius bilieto (tikrai nepriekaištingai), atsakymas – angliškai. Ir tikrai ne todėl, kad angliškai gerai mokėtų, o todėl kad baskiškai – visiškai ne.
Šiuo metu keliose baskų krašto provincijose ispaniškoje dalyje baskų kalba yra įteisinta kartu su ispanų.Tačiau šis bilingvistinis sprendimas, kai oficialios yra dvi kalbos veda prie to, kad pusė milijono baskų kalbančių savo kalba, (su nedidelėmis išimtimis) maišo kiekviename sakinyje ispanų kalbos frazes. Panašu, kad tai yra vienas iš tiesiausių kelių kalbos mirčiai (turėkite omenyje, kad Kanadoje, ar Šveicarijoje vis tik kiekviena provincija turi savo oficialią kalbą, o tai keičia situaciją iš esmės).
Taikydama UNESCO kriterijų, kad kalba yra saugi, jei yra užtikrinta, kad ja bus kalbama dar po 100 metų, manau (kartu su daug šnekintų žmonių), kad baskų kalba yra mirštanti kalba. Tačiau su baskais visko gali būti – jie išgyveno iki šiol neįtikėtinus iššūkius ir vis tiek išliko.
Nors nepriklausomybė baskų krašte atrodo tokia pat įmanoma kaip ir Lietuvoje Brežnevo laikais, baskų visuomenė iš vidaus yra ne tik savotiškai ir žaviai naivi, tikėdamasi nepriklausomybės „kada nors“, bet ir nepaprastai aktyvi, vadovaudamasi mintimi, kad jei ne šioje ir ne kitoje kartoje – tai po keletą šimtmečių galbūt pavyks atgauti nepriklausomybę.
Baskai laiką skaičiuoja kitaip nei kitos tautos. Štai pavyzdys: vienas senelis moko savo anūką rodydamas romėnų tiltą Navaroje. „Žiūrėk, – sako. – Romėnai atėjo ir išėjo. O mes vis dar čia.“
Jie kovoja dėl nepriklausomybės tiek tarpusavyje, tiek su Ispanija nuo senų laikų. Tų kovų istorija yra siaubingai nuobodi, nes baigiasi visada vienodai – arba nesutaria tarpusavyje, arba tiesiog Madridas jiems atsako, kad „ne“. Taigi, panašu, kad baskai yra nepaprastai kantrūs. Anot daug mano pašnekovų, jiems užteks, jei nepriklausomybė ateis ir po kelių šimtmečių. O veikti reikia jau dabar.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Antrąją teksto dalį galite perskaityti čia.
Evelinos Taunytės paskyrą apie baskus feisbuke galite rasti čia.