Nuo pradžių. Susitikom, įsimylėjom, apsivedėm. Tipinė situacija. Pradėjom nuo lagaminų, gyvenimo vieta nesvarbi. Tolimesnis gyvenimo kelias parodė, kad esmė slypi kitur... Pradėjom nuo mažo bendrabučio kambarėlio, etapais augome iki vieno kambario, trijų kambarių, dviaukščio buto su židiniu ir panorama, iki namo, kuriame turėjome surasti visišką palaimą arba nirvaną...
Kaip pasakytų kai kurios moterys – materialistas. Taip, iš dalies sutikčiau. Visada stengiausi, kad šeimai niekada nieko netrūktų. Kad būtų pasirūpinta nuo rytinės kavos žmonai, pusryčių vaikams iki sunkių darbo sąlygų vardan šeimos gerovės. Nežinau, ar tai yra gerai.
Vyrai pasakys: ar nematei, kad to nevertina, ko čia verki?
Mačiau. Bet turbūt mylėjau, galbūt bijojau nežinios. Žmoną, kuriai gyvenime svarbiau už vyrą vaikai, suprantu. Bet nesuprantu moters, kuriai svarbiau už vaikus yra jos darbas (nors apmokamas taip sau), jos tėvai (nors ir kaip gerbčiau). Gyvenimą, kurį kuriame mes abu! Savo gyvenimą. Du žmonės - vyras ir moteris. Gal nebuvau vyriškas. Su kumščiu į stalą ar kaip kitaip. Bet mane auklėjo ne taip...
Nesuprantu Jūsų, gerbiamos moterys, kodėl po vedybų mes turime jus nešioti ant rankų, kas vakarą merkti naujas gėles bei kalbėti meilius žodžius... (matau feminisčių būrį...)
Meilė nebūna vienpusė. Trauka nebūna begalinė. Jausmas negyvena vienas. Noras neilgai gyvena vienoj barikadų pusėj.
Gyvenimas, kurį gyvenu, nėra visavertis. Taip, dukra studijuoja geram užsienio universitete, sūnus baigia mokslus gimnazijoje... Bet mes, du žmonės, kurie prisiekė vienas kitą mylėti ir gerbti, gyvename atskirus gyvenimus. Vaidiname atskiras roles. Ji - puiki darbuotoja, gerbiama, mylinti savo tėvus, dievinanti mūsų atžalas bei „kūrenanti“ šeimos židinį, ir aš, dirbantis atsakingą darbą, mylintis šeimą. Tobula šeima...
Kaip daugelis iš mūsų. Sakysite, nesuprantu... Ko tau trūksta?
Atsakau. Meilės. Tikros, nesuvaidintos. Sekso... bent du kartus savaitėje. Paprasto atpalaiduojančio juoko... nesuvaidintos scenos, kad aš esu svarbus...
Situacija, pasak žmonos - mano amžiaus vyro krizė (prieš 10 metų girdėjau tą patį...)...
Bet ryžtingumas kitoks. Net nepasakyčiau, didesnis ar ne... Bauginanti nežinia. Kas geriau? Naujo gyvenimo pradžia ar susitaikymas su situacija, kuri, panašu, ne gerės, o tik sunkės.... Esu bailys?
