Kai pacientai atsiduria kritinėje būklėje, gydytojai privalo juos gaivinti, kad nors kelioms dienoms ar savaitėms pratęstų jų egzistenciją.
Neturime pasirinkimo teisės
Daugelyje pasaulio šalių žmonės iš anksto gali pareikšti valią, kad atsisako tam tikrų gaivinimo priemonių, jei susirgs nepagydoma liga. Lietuvoje, kai ligonis yra nesąmoningas, už jį tai sprendžia artimieji, kurie dažnai elgiasi taip, kaip geriau jiems.
VU ligoninės Santariškių klinikų III reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjo docento Mindaugo Šerpyčio teigimu, Lietuvoje šiuo metu nėra teisės akto, apibrėžiančio žmogaus išėjimą iš gyvenimo. 1997 metais priimtame Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatyme buvo parašyta: jei pacientas nustatyta tvarka yra pareiškęs nesutikimą, kad būtų gaivinamas, ir yra gydytojų konsiliumo pritarimas ar gydytojų konsiliumas nusprendė, kad sunki lėtinė liga negrįžtamai pakenkė gyvybiškai svarbius organus ir jie negali funkcionuoti, jam galima netaikyti gaivinimo priemonių.
2002 metais pakoregavus įstatymą jame neliko antrosios šio punkto dalies apie sunkius lėtinius ligonius. Kadangi nebuvo numatytos konkrečios gaivinimo atsisakymo pareiškimo procedūros, realiai tokios galimybės pacientai neturėjo, o gydytojai privalėjo gaivinti visus ligonius, kol jiems konstatuojami biologiniai mirties požymiai. Naujoje 2012 metų įstatymo redakcijoje išnyko ir punktas apie žmogaus valios pareiškimą.
„Dabar netekome teisės net diskutuoti apie galimybę oriai, su derama pagarba baigti gyvenimą. Kai žmogus gimsta, priimame tai kaip džiaugsmą, o kai išeina iš gyvenimo, prasideda nelabai gražūs dalykai, nors mirtis neišvengiama. Mes kovojame už gyvybę, tačiau matydami, kokia yra jos palaikymo dirbtinėmis priemonėmis kaina, norime paskatinti apie tai pamąstyti. Deja, į įstatymą rengusią darbo grupę net nebuvo įtraukti anesteziologai-reanimatologai“, – aiškina skyriaus vedėjas.
Lėta pabaiga
Pavyzdžiui, išsiliejo ligoniui kraujas į smegenis, pažeidė visus gyvybinius centrus, tik valandų klausimas, kada jis užges. Gydytojas mato, kad priversti širdį dirbti pasitelkus aparatūrą ar vaistus, kitos dirbtinės gaivinimo priemonės tik sukeltų žmogui kančią, bet vis tiek turi gaivinti. Arba šimtametį senelį, sergantį paskutinės stadijos onkologine liga, turintį krūvą lėtinių ligų, prieš mirtį dar dvidešimt minučių turi patrankyti elektrošoku, atlikti širdies masažą, nors tai nepadės.
Jei artimieji būtų šalia ir matytų, kaip viskas vyksta, jie tikrai nenorėtų, kad tai būtų daroma, įsitikinęs M. Šerpytis. „Kaip tada jautiesi? Klaikiai demoralizuotas. Tai, ką darai, neturi prasmės, bet neturi kitos išeities, nes toks įstatymas. Jei jo nesilaikysi, gali smarkiai nukentėti“, – dalijasi mintimis jo kolega, VU ligoninės Santariškių klinikų III reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytojas anesteziologas-reanimatologas Šarūnas Judickas.
Jo nuomone, daugelis žmonių, galvodami apie mirtį, norėtų matyti viziją, kad ji atėjo ramiai, gulint lovoje, be jokių kančių. Anksčiau, kai nebuvo pakankamai vaistų, ribotas įrangos prieinamumas, mirtis ateidavo greičiau ir tam tikra prasme būdavo ne tokia kankinanti. Dauguma mirdavo ne ligoninėje kaip dabar, o namuose. Paradoksas: mūsų gyvenimas tapo labai greitas, skubame, lekiame, daug daugiau spėjame dėl naujausių technologijų, o mirtis tampa lėta ir ištęsta.
„Pamirštame, kad esame gamtos dalis, o joje viskas turi pradžią ir pabaigą. Mūsų gyvybinių funkcijų rezervai yra riboti ir su amžiumi, dėl ligų mažėja. Jie pasibaigia organizmui atsidūrus kritinėje būklėje, atrodo, dar vakar žmogus vaikščiojo, o jau staiga miršta. Skiri jam vaistus, prijungi dirbtinį inkstą, kvėpavimo aparatą, prikaišioji kateterių. Tai tęsiasi savaitę, dvi, mėnesį. Ką pasieki? Taip, jis tą laikotarpį buvo gyvas, bet ar gyveno“, – kviečia pasvarstyti Š. Judickas.
Kitoks požiūris
Daugumoje šalių taikoma kitokia praktika. Į ligoninę atvykęs žmogus specialioje formoje pažymi, kurių priemonių jis atsisako, jei atsidurtų beviltiškoje būklėje, aiškina M. Šerpytis. Pavyzdžiui, kad sutrikus kvėpavimui nebūtų jungiamas prie dirbtinio kvėpavimo aparato, sustojus širdžiai nebūtų daromas elektrošokas, širdies masažas. Jungtinėje Karalystėje šeimos gydytojas gali pasiūlyti visiems perkopusiems 75 metų ribą pacientams užpildyti tokią formą.
Prancūzijoje neseniai įsigaliojo įstatymas, kad gydytojai nepagydomai sergantiems pacientams galės skirti sedatyvų, kurių veikiami jie giliai užmigs. Nepraradę sąmonės ligoniai galės paprašyti to patys, bet prašymas bus tenkinamas tik kai liga nebepagydoma. Jei ligoniai negalės išreikšti savo valios, bus konsultuojamasi su artimaisiais.
Daugelyje Europos šalių nutraukus aktyvų gydymą, kai jis nebeveiksmingas, skiriama tik skausmą malšinančių ir migdomųjų vaistų. Anglijoje, jei žmogus serga nepagydoma liga, taip pat gali būti priimamas sprendimas palikti ligonį, nugrimzdusį į miegą, kad jis, nejausdamas skausmo, išeitų iš šio pasaulio.
Trukdo mitai
Kas trukdo tokių nuostatų laikytis Lietuvoje? Pasak M. Šerpyčio ir Š. Judicko, yra įvairių priežasčių. Viena iš jų – nepasitikėjimas gydytoju, jo kompetencija. Jei specialistas pasako, kad patologija nesuderinama su gyvybe, ir siūlo nebevežti ligonio į reanimacijos skyrių, o tiesiog pabūti šalia, kol jis išeis, artimiesiems dažnai kyla įvairių minčių.
M. Šerpytis pabrėžia, visų gydytojų prioritetas yra gyvybės išgelbėjimas. Tačiau matydami labai daug mirštančių žmonių jie suvokia, kad kančia, kurią beviltiškam ligoniui sukelia išlaikydami jį gyvą, neturi prasmės. Ją bandoma sušvelninti vaistais, bet didelės jų dozės ištrina ribą tarp sąmoningos ir nesąmoningos būsenos. Ir vėl kyla klausimas: ar tai gyvenimas? Pasitaiko, kad mirštama nuo šalutinio šių preparatų poveikio.
Dar viena problema, kurią įžvelgia Š. Judickas, – Lietuvoje iki šiol gajus kančios kultas, kančia išaukštinta iki begalybės. Tai patvirtina ir vaistų nuo skausmo vartojimo statistika. Ji rodo, kad stiprių skausmą mažinančių medikamentų lietuviai, palyginti su kitų šalių gyventojais, suvartoja labai mažai. Paradoksalu, žmonės bijo šių vaistų, jų šalutinio poveikio, bet nebijo skausmo.
Užsienyje, kai reikia priimti sprendimą dėl nesąmoningo paciento gydymo, klausiama artimųjų nuomonės: ką rinktųsi pats ligonis, kas labiausiai atitinka jo interesus? Lietuvoje labai retai susimąstoma, ko nori ligonis, kas jam geriau.
„Supratus, kad brangaus žmogaus gyvenimas baigtas, vertėtų sukaupti jėgas ir pakentėti likusį laiką, taip palengvinti paskutines jo gyvenimo akimirkas. Nevežti į ligoninę, neprašyti, kad būtų guldomas į reanimacijos skyrių. Pasitaiko, kai ligonis gabenamas kelis šimtus kilometrų į gydymo įstaigą tik numirti. Taip mes iš jo atimame galimybę išlikti sąmoningam, būti namuose su artimaisiais, su jais bendrauti“, – svarsto Š. Judickas.
M. Šerpytis pastebi, kad dažnai artimieji skuba ligonį atiduoti į medikų rankas, nes jiems būtų nejauku, jei jis mirtų namuose. Mirties baimė natūrali, tai retas patyrimas, todėl norime, kad šalia tą akimirką būtų medikas. Deja, Lietuvoje menkai išplėtota kokybiškos slaugos grandis, nėra specialių įstaigų, kuriose žmogus galėtų išeiti iš gyvenimo.
Pasaulyje pirmaujame pagal ligoninių, reanimacijos lovų skaičių. Mažos ligoninės prisiperka įrangos, nors neturi specialistų, kurie su ja galėtų dirbti. Pavyzdžiui, įsigyja kompiuterinį tomografą, bet neturi radiologo, galinčio vertinti skaitmeninius vaizdus. Pacientas su jais siunčiamas į kitą miestą. Už išleistus pinigus galima įrengti slaugos ligoninę, įsitikinęs M. Šerpytis. Sukūrę kokybišką slaugos sistemą išspręstume daugelį problemų.
Ir liūdesys gali būti gražus
Gydytojai anesteziologai-reanimatologai kasdien susiduria su mirtimi, mato, ką tenka išgyventi tarp gyvenimo ir mirties įstrigusiems pacientams, todėl jaučia pareigą apie tai kalbėti, šviesti visuomenę, kad kiekvienas iš mūsų turėtų galimybę apsispręsti. „Mirtis gali ir turi būti toks pat orus gyvenimo dalykas, kaip ir gimimas. Taip, jis labai liūdnas, bet ir liūdesys gali būti gražus“, – taikliai pastebi M. Šerpytis.
Jam pritaria ir gydytojas Š. Judickas: „Visi turime pagalvoti apie savo gyvenimo pabaigą, nes ji anksčiau ar vėliau ateis, ir mano šeimoje apie tai esame ne kartą kalbėję. Pastebiu, kuo vyresnis žmogus, tuo jis mažiau bijo šios temos.“
Medikai, dirbantys su sunkiausiais ligoniais, daugybę kartų tarpusavyje yra aptarę šį klausimą. Daugelis reanimatologų yra pasakę vieni kitiems, kad nenori būti jungiami prie jokių aparatų ir gaivinami kitomis priemonėmis, jeigu atsitiktų taip, kad būtų atvežti beviltiškos būklės. Tačiau šis noras nieko nereiškia, kolegos negalės jo išpildyti. Jiems teks gaivinti mirštantįjį, kitaip gali atsidurti teisme.
Lietuvoje kai kurie vyresni žmonės iš anksto pasirūpina įkapėmis, pasistato paminklą, surašo laidotuvių scenarijų. O apie paskutines gyvenimo valandas ir dienas pagalvoja retas, nepasikalba apie jas su šeimos nariais. Tačiau kokios jos bus, priklauso ne tik nuo likimo, bet ir nuo mūsų pačių.
