Štai praėjo dar vienos Velykos ir vėl viskas grįš į senas vėžes: grįžę atostogų lietuvaičiai iš įvairių šalių skubės į oro uostus, būgštaudami kaip čia viskas brangu, kokie maži atlyginimai, kokios prastos gyvenimo sąlygos likusiems Lietuvoje.
Ne paslaptis – dažnas užsienyje gyvenantis lietuvis mėgsta vadinti likusius dirbančius ir besimokančius tautiečius durniais už tai, kad jie dar neemigravo.
Kita vertus, čia likusieji taip pat ne šventieji – mėgsta patraukti per dantį svetur emigravusius lietuvius, kurie dirba įvairiose srityse užsienio firmose. Dažnai pašiepiamas darbas fabrikuose, paukštynuose, Norvegijos žuvies fabrikuose.
Taip elgdamiesi negerbiame nei savęs, nei savo tautiečių, giminių, brolių, seserų. Juk visi mes esame lietuviai. Turime tapti vieningesni, labiau gerbti vieni kitus, nesvarbu, kur kas bebūtume ir bedirbtume: ar tai būtų Lietuvos įmonės, ar tie patys silkių fabrikai, kur dažnas mūsų ten žuvims galvas kapoja.
Kiekvienas turime teisę rinktis kur ir su kuo gyventi, ir tai yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Nebūkime pavydūs kitų atžvilgiu.
Nesinori girdėti pasakymo „lietuviai džiaugiasi, kai kaimynui blogai“. Laikas keistis. Keistis į gerąją pusę, nes gyvenimas per trumpas nekęsti vieni kitų.
Išmokime būti tolerantiški, paslaugūs vieni kitų atžvilgiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!