Dabar prie reikalo, supratau, kad bijau, „užaugti“, praeitais metais pabaigiau studijas ir šiais pradėjau dirbti, buvau kupinas entuziazmo ir azarto pradėdamas darbus, tik negaliu jiems atsiduoti visu pajėgumu, nepavadinčiau savęs perfekcionistu arba maksimalistu, tai tikrai ne aš, nors ir keliu sau gan aukštus reikalavimus. Tik 6/7 dienų vis noriu „startuoti“ pradėti suaugusį gyvenimą, stropiai dirbti, siekti kitų tikslų.
O bėda tame, kad tai užgožia baimė, kad daugiau nebebūsiu jaunu, kad dings visa tai kas džiugino mane ar gal kas kita, ko pats nesuvokiu. Praktiškai kas dieną, bandau padaryti tą dieną „paskutinę“. Va šiandien surūkysiu paskutinę cigaretę, paskutinį kart be reikalo pasėdėsiu su draugais kalbėdamas apie niekus, paskutinį kart suvalgysiu kokį nesveiką skanėstą. Suprantu, kad suaugęs gyvenimas ne mažiau nuostabus, bet bet bet.
Mano darbe laisvas grafikas, daugiau dirbu – daugiau ir užsidirbu, kas suteikia man finansinę laisvę, kurios taip pat siekiu, tačiau vietoj to aš pasirenku jau minėtą pasibūvamą su draugais ar kokį kitą poilsį (pats puikiai suvokdamas, kad taip nebus geriau). Tai tęsiasi jau kurį laiką, nors nesu maksimalistas tačiau keliu sau gan aukštus reikalavimus (bandžiau ir po truputį dirbt, judėti teisinga mano suvokimu kryptimi, bet po kelių dienų grįžtu ten kur ir pradėjau). Tikiuosi supratot, ką norėjau perduot savo pranešimu, lauksiu atsakymo.
Antanas (vardas pakeistas)
Atsako psichologė
Sveikas, Antanai,
pirmiausia, norisi pasidžiaugti, kad esi aktyvus ir savo tikslų siekiantis jaunas žmogus. Kaip aprašei savo laiške, gyvenimo periodą, kurį šiuo metu išgyveni, galima pavadinti jaunystės „krize“ – tai toks laikas, kada jaunas žmogus žengia į savarankiško gyvenimo etapą (baigus studijas, pradėjus dirbti, save išlaikyti, o taip pat, dažnais atvejais, pradėjus gyventi atskirai nuo tėvų).
Psichologijos mokslas visą žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki mirties yra suskirstęs į tam tikrus asmenybės brandos etapus, kurio kiekviename etape yra tam tikri iššūkiai ir sunkumai, kuriuos žmogui reikia įveikti, norint sėkmingai pereiti į kitą etapą. Žinodami kiekvieno etapo dėsningumus ir atsižvelgdami į juos savo veikloje, žmonės sklandžiau bendrauja, numato ateitį, greičiau susivokia savyje.
Pagrindinis dalykas yra tai, kad krizės periodas, nors ir yra nelengvas, jį tiesiog reikia išgyventi, priimant visus jo suteikiamus sunkumus ir teikiamas pamokas. Šiame amžiaus tarpsnyje, kuriame esi tu, vadinamojoje ankstyvojoje jaunystėje (20-25 m.) iššūkis dažniausiai yra susijęs su vidine laisve, o taip pat intymaus ryšio su kitu žmogumi užmezgimas.
Savo laiške daugiausiai pasakoji apie tai, kad tave apima baimė nebetekti kažko, kai įžengsi į vadinamąjį suaugusiųjų pasaulį. Šioje vietoje norėtųsi, kad pasistengtum rasti savyje atsakymus į šiuos klausimus: ko būtent bijai netekti? Kas pasikeis tavyje, kai jau tapsi suaugsiu? Kaip aplinkiniai pastebės tą pasikeitimą? Kuo tau naudinga vis dar neįžengti į suaugusiųjų gyvenimą? O kokia nauda peržengti šią ribą? Kodėl būtent dabar nusprendei, kad turi būti „suaugęs“?
Noriu atkreipti tavo dėmesį į tai, kad nerimauji, kad tapęs suaugusiu nebegalėsi elgtis „lengvabūdiškai“ ar neatsakingai: „…šiandien surūkysiu paskutinę cigaretę, paskutinį kart be reikalo pasėdėsiu su draugais kalbėdami apie niekus, paskutinį kart suvalgysiu kokį nesveiką skanėstą…“ Visgi norisi pabrėžti, kad šis etapas neįvyks vieną dieną ir metaforiškai kalbant nesusmilks kaip paskutinė cigaretė, tai vyksta palaipsniui ir ilgai, deja, bet nėra būdų nei jo pagreitinti, nei sulėtinti.
Asmenybės branda įvyksta tol patiriant tam tikrus sunkumus, iššūkius ir iš jų pasimokant, t.y. nekartojant klaidų keletą kartų iš eilės, o sąmoningai keičiant savo elgesį. Esant gyvenimo ar brandos krizėse, jaučiant jų sukeliamą sunkumą, yra labai normalus ir tinkamas laiką kreiptis į specialistą (psichologą ar koučingo specialistą), kuris padėtų susivokti ir būtų tarsi atrama šiuo sunkiu periodą.
Mini, kad keli sau aukštus tikslus ir daug iš savęs reikalauji, tokiu būdu dažnai renkiesi darbą vietoje laiko praleidimo su draugais ar kitą poilsį. Esi teisus, manydamas, kad norint kažką pasiekti (ar karjeros, ar finansinę laisvę) reikia dirbti ir dėti pastangas.
Visgi, žmogus laimingas ir patenkintas savo gyvenimu yra ne tada, kai uždirba krūvą pinigų, kurių neturi kada išleisti, nes visą laiką dirbo… ir per tą laiką galbūt neužmezgė artimų ryšių ar neteko draugų, o tada, kai uždirba pinigų (gal ir ne tiek daug), tačiau turi, kada mėgautis jų teikiama laisve. Todėl siekiant vidinio pasitenkinimo savo gyvenimu ir pasirinktu gyvenimo keliu, svarbiausia išlaikyti balansą – darbo ir poilsio balansą, miego ir darbo, bendravimo su kitais ir buvimo vienam balansą. Ko, užbaigiant šį atsakymą į tavo laišką, nuoširdžiai tau linkiu.