Benjaminui Viluckiui kovo 20 d. sukako 55-eri, Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete jis buvo apdovanotas LTOK medaliu „ Už nuopelnus olimpizmui“.
– Kaip, Benjaminai, dabar gyveni?
– Visai neblogai. Jau 20 metų pardavinėju gėles, esu įmonės „Kurima“ darbuotojas. Gėles vežamės iš Olandijos. Gyvenu Klaipėdoje, o mano darbovietė – prie Gargždų.
– Kiek metų praleidai kūjo metimo sektoriuje?
– Aktyviai sportavau 23-ejus metus. Tobulėjau palaipsniui: 1980 m. įvykdžiau sporto meistro normą, 1984 m.- tarptautinės klasės sporto meistro.
Tapau Lietuvos, Baltijos šalių, Sovietų Sąjungos čempionu ir prizininku. 10 kartų gerinau Lietuvos rekordą.
Pirmą rekordą pasiekiau 1980-aisiais, Maskvos olimpinių žaidynių metais – kūjį nusviedžiau 69 m 84 cm. Jaunystės lengvoji atletika buvo ypatingai gražus mano gyvenimo tarpsnis.
– 1986-aisiais kūjį švystelėjai kone per visą aikštę – 82 m 24 cm.
– Tada buvau labai piktas. Tikėjausi dalyvauti Europos čempionate Štutgarte, bet dėl politinių dalykų buvau išprašytas iš SSRS rinktinės treniruočių stovyklos. Mat mano tėvo visa šeima gyveno tuometėje Vakarų Vokietijoje. Likus 10 dienų iki Europos čempionato, man buvo uždrausta vykti į kapitalistinę šalį. Galėjau dalyvauti tik varžybose VDR, Lenkijoje, Vengrijoje.
Sugrįžęs iš SSRS rinktinės treniruočių stovyklos, per kurią gerai padirbėjau ir buvau puikios sportinės formos, po 10 dienų dalyvavau varžybose Klaipėdoje ir pasiekiau Lietuvos rekordą.
– Ar to rezultato būtų pakakę gerai pasirodyti per Europos čempionatą Štutgarte?
– 82 m 24 cm man būtų užtikrinę bronzos medalį. Tada čempionu tapo legendinis Jurijus Sedychas, pasiekęs pasaulio rekordą, o antras buvo Sergejus Litvinovas. Beje, tais pačiais 1986 metais per „Geros valios“ žaidynes Maskvoje irgi buvau trečias.
Tikėjausi geriau pasirodyti1992 m. per Barselonos olimpines žaidynes, tačiau užimta 21-ąja vieta ir savo rezultatu (70 m 54 cm) likau nepatenkintas.
– Ar dabar kūjį pačiupinėji rankose?
– Ne, ne, ne. Su savo draugais bendraamžiais mėgstu pasivažinėti dviračiu. Gyvenu savo namelyje dėkingoje vietoje, už miesto, važiuojant Palangos link.
Kartais važinėjame su drauge Edita bei 16-mete dukra Evita. Šalia manęs jau prasideda šiuolaikiniai dviračių takai per Girulių mišką. Jūra dviračiu man pasiekiama per 5 minutes.
Kai turiu laisvą dieną ar savaitgaliais, visada sėdu ant dviračio. Toliausiai esu nuvažiavęs iki Nidos, pirmyn ir atgal – 60 km.
Ten turime pagyvenusių žmonių klubą, tai su jais ir pajudame – dažniau keliaujame į Palangą, Šventąją, vieną du kartus kiekvieną vasarą – į Nidą.
– Tad nuo jaunystėje pamėgtos lengvosios atletikos nutolai?
~ Ne, nenutolau. Esu Klaipėdos lengvosios atletikos federacijos prezidentas, vaikštau į varžybas, stebiu sportininkų pasirodymus.
Aplankau veteranus, su jais malonu pabūti kartu. Bandome sulipdyti gerą šeimyną. Nežinau, ar turėsime Klaipėdos lengvaatlečių Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse, viską parodys startai vasarą.
Viliuosi, kad olimpinį normatyvą įvykdys sprinterė Lina Grinčikaitė, gal dar vienas kitas Klaipėdos lengvaatletis.
– Kodėl mūsų metikai nepagerina tau priklausančio Lietuvos rekordo?
– Viskas susideda į vieną puokštę: tai ir metimo mokykla, tradicijos, aprūpinimas, farmakologija, apie kurią dabar visi taip garsiai šnekame, kiti dalykai. Iš viso to derinio ir pasiekiami rezultatai.
Mano supratimu, šiandien yra sunkiau būti tame lygmenyje, kaip prieš 20-30 metų. Kaip ir baleto, taip ir kūjo metikų, buvo labai garsi rusų mokykla.
Anksčiau turėjome gana idealias sąlygas: ir laisvus grafikus institutuose, ir materialų aprūpinimą, ir puikius sektorius.
Tačiau Lietuvoje yra tvirtų vyrukų ir tikiu, kad vieną gražią dieną mano rekordas bus pagerintas.
– Kiek dabar numestum kūjį?
– Bijau ir pasakyti, manau, kad 50-58 metrus. Tačiau tikrai žinau, kad po to dvi savaites būčiau nelabai įgalus. Norint mesti kūjį reikia tam rengtis.
Kažkada Palangoje po ilgos pertraukos pabandžiau paimti kūjį į rankas, tai po to nuo raumenų skausmo vaikščiojau susisukęs kelias dienas.
