Pamenu, išgirdusi žinią, nuėjau tarsi švino pripilta krūtine miegoti. Dar negalėjau suvokti...
Ryte atsibudau visa apsunkusi po neramios nakties, nelabai besiorientuojanti. Dar buvau neatsimerkusi, tik atsibudusi, ir apsiverčiau ant kito šono svarstydama, ar jau budintis ir keltis, ar dar ne.
Ir tuomet šis tas nutiko.
Apsivertusi ant kito šono plačiai ištiesiau ranką ir padėjau ją ant lovos. Iš karto pajutau, kad kažkas ne taip, bet niekaip negalėjau suprasti kas. Jau grimzdau į miegą, kai nutvilkė mintis – lovos dalis greta manęs labai įdubusi, tarsi kažkas gulėtų greta... Bet kadangi viskas buvo „pusiau miegom“, nesureikšminau, galvojau, prisisapnavo ar pasivaideno.
Kitą dieną taip plūkiausi tvarkydama visokius laidotuvių dokumentus, skambinėdama giminėms ir draugams, kad lovon kritau kaip užmušta.
Ir tada susapnavau labai gražų sapną.
Sunku žodžiais nusakyti, kokioje vietoje atsidūriau. Lyg kalnų papėdėje, esančioje gražioje, šviesioje pievoje. Iš dešinės švietė saulė, todėl viskas, ką mačiau, buvo nutvieksta nuostabių spindulių (realybėje tokio reiškinio nebūna). Ant toje pievoje esančio suoliuko sėdėjo mano miręs artimasis... Jis buvo kitokios išvaizdos, nei buvo gyvenime, tačiau nekilo nė menkiausia abejonė, jog ten jis. Ką geriausiai pamenu, tai jo veido išraišką – apie tokią norisi sakyti „žinanti“. Realybėje jis buvo gana neramus, bet čia atrodė lyg visažinis, tarsi niekas, kas įvyktų, negalėtų jo sutrikdyti. „Sapno aš“ sakė jam kažkokius nemalonius dalykus, bet jis tik šypsojosi ir ramiai atsakinėjo.
Tuomet aš kažkaip įgavau daugiau galios tame sapne. Paklausiau, kaip jis jaučiasi, kodėl atrodo susirūpinęs (nors toks neatrodė, greičiau mąslus, bet juk žinot, sapnas).
Jis parodė į kalnus, į automobilį (kuris netikėtai atsirado šalia, toks labai senovinis; realybėje jis vis kalbėdavo sulaukęs pensijos įsigysiantis tokią) ir pasakė, kad kurį laiką pabus čia, pasidžiaugs daiktais (taip įvardino automobilį ir gražią, ramią aplinką, kaip supratau), o tada keliaus toliau. Matėsi, kad jis labai nori keliauti toliau, todėl aš atsistojau ir paklausiau, kodėl negali eiti dabar? Ištiesiau jam ranką ir pasiūliau eiti. Tačiau jis, vis dar mąslus, atsakė, kad dar pabus, dar pabus...
Staigiai atsibudau. Jaučiausi taip... Keistai. Tarsi tikrai iš kelionės pargrįžusi.
Šiaip esu labai emocionali, bet prie karsto stovėjau apimta ramybės... Nes žinojau, kad nei mano nervinimasis padės, nei ką...
Aš vis galvoju, kad net jei tame sapne bendravau tik su savo pasąmone, žinutė labai aiški: nereikia prisirišti prie daiktų. Reikia mokėti paleisti pinigus, paleisti žmones, kai jie išeina... Taip žmogus daraisi laisvas.
Taip pat manau, kad po mirties visų mūsų laukia gražus kitas gyvenimas. Ir nereikia raudoti dėl mirusiųjų, nes jie tiesiog žengia toliau, į Amžinybę, į Dievo šviesą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Gyvenime ne visada viskas klojasi taip, kaip labiausiai norisi. Deja, būna situacijų, kurios ilgam sugniuždo, priverčia abejoti kitais, savimi ir tuo, kuo tikime – iš vėžių išmuša netikėta ligos diagnozė, skaudžiai nutrūkę santykiai, ar kita nelaimė, po kurios reikia atsitiesti. Artėjant Velykoms – atgimimo šventei – prašome Jūsų pasidalyti istorija, kaip atsitiesėte po sunkių patirčių, rado atramą, kuri į gyvenimą padėjo pažvelgti naujai.
Galbūt netikėtai atradote tikėjimą? Susapnavote Jums svarbų sapną? Pamatėte jums svarbų ženklą, kuris padėjo? Pasidalykite savo istorija ir įkvėpkite tuos, kurie dar tik ieško atramos.
Vienam Jūsų atiteks leidyklos „Alma Littera“ knyga „Bėgimas ir maratonas“, kuri puikiai tiks norintiems pavasarį pradėti bėgioti! Savo mintis galite siųsti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“ arba spausdami čia.