Per tuos metus ji su manim prisikentėjo, žinau. Bet aš maniau, kad bet kada galėsiu ją susigrąžinti, ji juk atleisdavo mano nuklydimus... Bet šį kartą pasirodo, klydau aš.
Metus laiko kankinuosi, guosdamasis kitų glėbyje, bet tai tik kaukė, nebegaliu tylėti, norisi išrėkti, kad ji ir tik ji yra mano pasaulis. Atsibodo dėvėti laimingo vyro kaukę. Norisi sustabdyti pasaulį ir tiesiog atgauti tą, kuri yra gyvenimo prasmė.
Kodėl? Kodėl mes vyrai būnam tokie kvaili ir nevertiname, ką turime šalia? Kodėl kaip suprantam, kad per daug visko ir praradom, galutinai tik tada puolam į neviltį? Žinau, kad net mintys mano padrikos, bet noriu duoti gerą seną patarimą visiems.
Vertinkit geras moteris šalia, nes išties rasti vertą žmogų yra labai sunku. Geriau pasimokyti iš kitų klaidų, nei savo kailiu patirti tokį košmarą, kuriame dabar gyvenu. O tau mažyte, jeigu tai dabar skaitai žinok, tu buvai ir būsi mano vienintelė dėl kurios aš ir kalnus nuversčiau.
Ir darysiu viską, kad vėl galėčiau tave glausti šalia savęs. Nes vyrai yra kovotojai ir aš pasiryžęs kovot dėl savo laimės.
