Leonidas Donskis: „Mes esame traumuota visuomenė. Mėginame pabėgti nuo savo sovietinės praeities, kurios skaudžiai gėdijamės ir kuri mums niekaip neleidžia apie save susikurti palankaus pasakojimo, skirto sau ir kitiems. Todėl ir svajojame, kad apie mus kaip galima palankiau kalbėtų kitų šalių ir visuomenių žmonės. Sykiu iš čia ir nejaukumo jausmas susidūrus su tos pačios kartos atstovais, kurie žino, kad nieko gražaus ir romantiško mūsų praeityje nebuvo. Belieka tik klastoti savo praeitį, užsiimti saviapgaule ir kurti gražią savo praeities legendą. Arba tylėti. Tai ir yra mūsų atminties trauma ir kognityvinis disonansas – mus kankinanti praeitis ir patirtis, su kuria mes stengiamės kaip galima mažiau susidurti.
Kokia išeitis? Aš tikiu, kad kalbėjimas, lengvumas ir humoras. Susitaikymas su savimi nebijant šypsotis ir juoktis. Įveikimas baimės atrodyti juokingam – supratimas, kad juokingumas ir nejaukumas yra giliai žmogiški dalykai. Jei nebijai būti juokingas ir drąsiai kalbi apie tai, dėl ko tau buvo arba vis dar yra nejauku – susitaikai su savimi. Sykiu ir su savo praeitimi bei gyvenimu.
Rimtumas nėra išmintis. Išmintis slypi taikoje su savimi, kitais ir pasauliu. Išmintis ir branda pasiekiama, kai mūsų praeitis kelia šypseną ir norą apie ją kalbėti, o ne nejaukumą ir norą tylėti. Man pačiam mano sovietinė vaikystė tapo kažkuo, kas primena Federico Fellinio Amarcord. Tai miela ir juokinga. Įdomus siužetas, kurį aš stebiu žiūrovo ir kartu savo paties gyvenimo režisieriaus akimis“.
Rafailas Karpis: „Kadangi mano sovietinė vaikystė, ačiū Dievui, baigėsi 1990 metų Kovo 11-ąją, kai man dar net nebuvo sukakę septyneri, mano atsiminimai apie tą laikotarpį – labai fragmentiški.
Sunku atskirti, kurie to meto prisiminimai malonūs, o kurie– ne. Atsimenu, kad smagu buvo balandžio 12-ąją eiti žiūrėti saliutų, skirtų kosmonautų dienai, bet tuo pačiu labai erzindavo eilės ir spūstys jose. Pamenu, kaip vienąsyk dvi moterys taip baisiai viena ant kitos eilėje šaukė įrodinėdamos, kuri arčiau eilės galo stovi, kad aš net ėmiau verkti ir mama mane išsivedė.
Vienąsyk pamenu, kaip su tėčiu stovėjome eilėje, visai netoli namų esančioje cheminių buitinių prekių parduotuvėlėje. Eilė buvo gal kokių penkiasdešimties metrų už parduotuvės ribų ir visi ilgai joje laukė, kol galės nusipirkti VDR pagamintų skalbimo miltelių. Tačiau, kai į tą parduotuvę neveždavo miltelių iš VDR, joje, be jokių eilių, mes, kiemo vaikai, laisvai nusipirkdavome klijų „Декос“, kuriuos po to degindavome namo rūsyje įrengtoje slėptuvėje – būdavo labai smagu.
Dar viena pramoga buvo iš tuomet Krantinės, o dabar Vileišio gatvėje esančios gamyklos, kurios vietoje dabar stovi Lietuvių kalbos institutas, vogti plastikinius vamzdžius ir juos taip pat deginti. Labai smagiai varvėdavo liepsnelės...
Vienas tikrai nemalonus vaikystės prisiminimas: vieną dieną mama, kažkodėl dienos metu, visa susinervinusi mane pasiėmė iš vaikų darželio ir vedė kažkodėl ne namo, o į kirpyklą. Iš pradžių į viena, po to į kitą ir galiausiai į trečią, kurioje mane galiausiai priėmė ir apkirpo visiškai trumpai... O po to jau namie ilgai plovė galvą smirdančiu šampūnu. Tada nelabai supratau, kad viso to priežastis buvo utelės...“
Asmik Grigorian: „Labai nedaug ką atsimenu iš tų laikų, – buvau per maža susidurti su pačia sistema, todėl blogus dalykus vardinti būtų sunku. Bet kaip vaikui iš gerų atsiminimų yra išlikusi nemokama „gazirofkė“ (gazuotas vanduo – DELFI) ir skanūs ledai. Dar man atrodo, kad tada žmonės žymiai daugiau rūpinosi vienas kitu, padėdavo kitiems.“
Almas Švilpa: „Aš augau viename Klaipėdos daugiabučių rajone ir pas mus buvo įprasta po mokyklos, namie numetus „portfelį“ (kuprinę – DELFI), kai nereikdavo eiti į muzikos mokyklą, bėgti žaisti į kiemą, net jei būdavo 25 laipsniai šalčio.
Tuomet, susimetus „skladkę“ (bendrą pinigų fondą – DELFI) su kitais vaikais, buvo smagu eiti į parduotuvę pirkti bulgariško asorti-kompoto, kuriame būdavo net tokie egzotiški vaisiai kaip persikai... Tada tai atrodė nerealu, tik va labai retai kada būdavo pirkti.
Trečia – išgręžus skylę 3 kapeikų monetoje, pririšus prie jos siūlą, labai patikdavo eiti nemokamai gerti „gazirofkės“ (gazuoto vandens – DELFI). Juolab, kad už tas 3 kapeikas galėjai jos gerti su tiek sirupo, kiek kartų netingėdavai įmesti ir ištraukti tą pačią kapeiką...
Mano neigiami atsiminimai: vaikystėje labai nemėgau tuometinės uniformos, pionieriškų kaklaraiščių ir ženkliukų.
Mano baisiausias košmaras buvo gegužės ir spalio paradai. Ypač, jei juose reikėdavo dalyvauti su muzikos mokyklos pučiamųjų orkestru... Kvailai jausdavausi ir todėl, kad mokyklos orkestras prieš 25 metus buvo pasiuvęs tokią idiotišką žalio krimplino uniformą, kurios „vinis“ buvo ant galvos riogsanti ruda stačiakampė kepurė... Būdavo tikrai gėda, kai žygiuojant į tave pirštais rodydavo ir už pilvo susiėmę juokdavosi klasiokai.
Beje, kartą bežygiuojant, pradėjo stipriai lyti, galite įsivaizduoti, kaip skambėjo maršas su jau ir taip aplankstytais, o dabar ir šlapiais sovietiniais pučiamaisiais instrumentais.
Labiausiai nervindavo kiekvieną rugsėjo 1-ąją į klasę ateidavęs „politrukas“ (politinis vedlys – DELFI), pravesdavęs politinę valandėlę, kurioje pasakodavo, kokie vargšai gyvena vakaruose, kaip jie ten yra ujami, kaip barbarai kapitalistai mums pavydi ir ruošiasi mus pulti...
Apie tai, kokia, žinoma, laimė yra mums, sovietiniams vaikams, augti CCCP, kur mes turime viską, ko tik pageidaujame... Realybėje aš labai norėjau turėti nors pieštuką su ant jo pritvirtintu trintuku, bet mūsų klasėje tokį turėjo tik vienas mokinys. Pieštuką jam buvo parvežęs tėtis iš Vokietijos... O apie tokius dalykus, kaip kramtoma guma, „Coca Cola“, džinsai ir „kedai“ – tik pasvajoti galėdavai“.
Viktorija Miškūnaitė: „Labiausiai patikę dalykai – tarybiniai animaciniai filmukai. Gal todėl, kad aš užaugau su jais, o gal todėl, kad jie iš tiesų buvo labai estetiškai gražūs, meniški ir dvasingi. Visos moralinės vertybės, regis, taip ir nusėdo mano pasąmonėje ir atsirado nepaaiškinamas potraukis menui, grožiui, klasikinei muzikai... Juk tada dar nežinojau, kad „Vasilisos gražiosios“ animacijos fone girdisi simfoninio orkestro įrašyta muzika.
„Nemokami dalykai“. Pasirodo, kad man, tuomet būnant ikimokyklinio amžiaus vaikui, labiausiai atmintyje įstrigo tikėjimas ir pasitikėjimas, kad valstybė rūpinasi savo piliečių asmenine gerove.
Jaučiausi saugi gyvendama savo šalyje. Tėvai gavo „nemokamą butą“, darbo paskyrimą (tegu ir priverstinį, bet buvo pasirūpinta darbo vieta po studijų), viešojo transporto bilietėlis kainavo 4 kapeikas ir kažkodėl visi prakaituoti, pavargę ir purvini, susigrūdę važiuodami juo po darbo, būdavo besišypsantys ir laimingi. Aš prisimenu tuos laimingus žmonių veidus.
Labiausiai nepatikę dalykai: Ilgos eilės parduotuvėse, nes man, vaikui, iki ausų apmuturiuotam kailiniais, su kuriais buvo beveik neįmanoma judėti, triušio vilnos kepure (kad neperšalčiau) ir aprištam storu šaliku, greitai pasidarydavo karšta ir, savaime suprantama, mane išpildavo devyni prakaitai, todėl pradėdavau zirzti ir taip kaskart supykdydavau ir taip jau suirzusią mamą. Rezultatas: iki pat šios dienos nekenčiu pirštinių, kepurių, šalikų ir... Bet kokio laukimo.
Šiukšlių nešimo sistema: tas visuotinis kaimynų susirinkimas dažniausiai gretimame kieme 17:00 val. su pilnais kibirais šiukšlių. Tas grasinantis šiukšlių mašinos signalas, bėgimas iš namų laukan tiesiog su šlepetėmis, pakeliui išbarstant kone pusę kibiro turinio. Svarbu suspėti laiku, nes neduok Dieve pavėluosi! Maža to, kad visą vakarą jausiesi kaltas, matydamas mamos nepatenkintą veidą, bet dar ir ta gėda prieš kaimynus, vieninteliam grįžtant namo pilnu kibiru...
Susidorojimas su kairiarankiais. Dabar yra manoma, kad kairiarankiai yra kūrybiškesni už dešiniarankius ir kad tai yra visiškai pilnaverčiai žmonės visuomenėje. O aš kaip vakar atsimenu, kaip man darželyje prie kėdės rišdavo kairę ranką, kad aš priverstinai valgyčiau sriubą su dešine. Ir, žinoma, kaip visa sriuba likdavo ant mano suknelės, ir taip man buvo ugdomas nepilnavertiškumo kompleksas – nes visi vaikai „gražiai“ valgydavo dešine ranka, o aš nesugebėdavau net šaukšto nulaikyti. Bet „bravo“ sovietmečiui – mane pavyko „perauklėti“.
Tadas Girininkas: „Trys įsimintiniausi tarybiniai dalykai: senelio automobilis „Volga“, iki šiandien atsimenu tą garaže stovėjusios mašinos kvapą. Antra – puikiai atsimenu „gazirofkės“ automatą ir nuolatinius mano ir kiemo draugų bandymus visais būdais iš jo nemokamai atsigerti ne tik mineralinio vandens, bet ir limonado... Trečia – senieji žaidimų automatai...
Iki šiandien atsimenu ir negaliu pakęsti to, kaip rytais per radiją rėkdavo tikro gaidžio įrašas, kaip žadintuvas ir tai reikšdavo, kad reikia keltis ir eiti į darželį...
Mokykloje labai nemėgdavau rytinių mankštų. Man teko gyventi internate, o ten ryte, prieš pamokas, visuomet visus pakeldavo ir liepdavo koridoriuje daryti mankštą.
Daugiau nelabai ką ir atsimenu, nes mano tarybų Lietuva truko vos 9 metus...
Jovita Vaškevičiūtė:
Na, aš gyvenau tada, kada gimiau! Kito pasirinkimo tiesiog nėra, todėl nežinau, kiek tai, kas man įstrigo, yra gerai, ar blogai.
Bananai tuomet buvo deficitas. Tai buvo kažkas iš kito pasaulio! Ir mūsų namuose jų atsirado, bet tik visiškai žalių! Jie buvo įvynioti į laikraščius ir užslėpti labai toli, dėžėje... O aš buvau landus vaikas. Žinoma, jog pasmaguriauta buvo daug anksčiau nei jie subrendo ir pagelto! Va tada pamenu, kad namie buvo labai nelinksma...
Na ir aišku, kaip be dainavimo į šokdynę (imituojant mikrofoną)! Su Alos Pugačiovos daina „Milijonas rožių“...
Dalia Ibelhauptaitė:
Jaunystėje, bestudijuodama Maskvoje, gyvenau įvairiose situacijose, tarp jų – ir vadinamoje rusų „komunalkėje“ (bendrabutyje – DELFI). Ten girdi kiekvieną kaimyno ginčą, daliniesi šaldytuvu, dušu, tualetu ir, matyt, net mintimis. Sėdi iki 4 val. ryto, geri arbatą, degtinę ir šneki apie meną... Ir kažkodėl tokiame susispaudusiame, susigrūdusiame gyvenime išliko kažkoks didelis žmogiškumas, nors aplink buvo labai aštrių emocijų.
Mane visuomet labai domino tas periodas ir jo pasekmės. Norėjau apie tai kalbėti, tai perkelti į sceną. Nesutikau geresnio kūrinio už A. Puškino ir P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“. Jei pažiūrėsime į Puškino romaną, visas pirmas veiksmas vyksta miestelyje, kur žmonės yra pritvinkę intrigų ir blogų emocijų, gyvena vienas kito kišenėje ir yra aišku, jog jie niekad niekur iš ten nepajudės. Man atrodo, kad „komunalkė“ buvo tas šiuolaikinis atitikmuo Puškino aprašytoms aplinkybėms. Dar kažkodėl labai norėjosi „Oneginą“ perkelti į 70-uosius, „brežnevinius“ laikus Lietuvoje.
Manau, mes dar vis nesame suradę vidinės taikos su savo praeitimi, nesame susitaikę su ja tokia, kokia ji buvo. Juk mes jos nepakeisime ir nenubrauksime, todėl vienintelis būdas yra apie ją kalbėti, įvertinti, iš jos pasijuokti, paverkti, bet judėti pirmyn, nevilkti jos kaip Puntuko ant kaklo į ateiti. Nereikia jos gėdytis, nes ta gėda mums ir neleidžia būti laisviems.
Tai buvo pagrindinė mano spektaklio motyvacija. Jam įgyvendinti mes surinkome tiek istorinės medžiagos ir daiktų, jog galėtume net knygą išleisti. Ar šis pastatymas buvo prabangus – ne. Emociškai patogus? Ne. Tačiau tai buvo mūsų gyvenimas ir mums reikia į jį pažvelgti. „Oneginas“ ir yra tas bandymas atsigręžti, pasižiūrėti, pasijuokti ir palikti tą gyvenimą ten, kur jis ir turi būti – praeityje“.
Daugiau sovietinių atsiminimų - galerijoje:
