Nežinau jos asmeniškai, mūsų keliai buvo susikirtę vos porą kartų, bet man užteko tų kelių kartų pamatyti, kaip ji moka flirtuoti su vyrais, kaip bendrauja ir sukuria sėkmę apie save, tiesiog akiplėšiškai juos vilioja akimis ir plačia šypsena, lipšnumu, nors turi vyrą, o vyrai kaip musės prie medaus limpa.
Ji netgi žino mano būsimą vyrą, kuriam, vieno vakarėlio metu, mirksėjo ir šypsojosi – aš vos nepaspringau iš pavydo, bet likau rami, nes ir vyras to lyg ir nesureikšmino.
Dar pridursiu, kad mūsų išvaizda kažkuo yra panaši – sutapimas! Bet aš vis pagaunu save, kad lyginuos su ja, lyginu jos seksualumą ir savo. Nors esu pati sėkminga, darau karjerą, turiu diplomų, gilinuosi į psichologijos mokslus, man svarbu dvasinis tobulėjimas, gilesni dalykai.
Padėkit suprasti kokios savo dalies nepriimu ir kaip galėčiau tai padaryti, kaip atsigręžti į save, nes puikiai suprantu, kad esmė yra manyje, o ne kitoje moteryje..
Pridursiu, kad sėkminga buvau ne visada. Aš norėjau būti geresnė nei buvau, turėjau norą susikurti sėkmingos moters ivaizdį, kuriai pasaulis po kojomis, kuri visų geidžiama ir trokštama, bet to siekiau irgi flirtuodama, maniau, kad būti gražiai ir seksualiai pakanka, kad tik kitų, o ypač vyrų įvertinimas ir komplimentai suteikia man pasitikėjimo savimi. Dabar man to nereikia. Esu praėjusi valgymo sutrikimo gydymą, lankiau ilgalaikę psichoterapiją. Jaučiausi niekas, dabar – aš laimingas žmogus.
Aistė (vardas pakeistas)
Atsako psichologė Renata Černovaitė
Aiste, dėkui už laišką. Buvo malonu jį skaityti – taip aiškiai, brandžiai dėstote savo mintis, jausmus. Laiške jaučiasi labai racionalus, ramus jūsų tonas. Visgi man pasirodė, jog situacija, apie kurią rašote, kelia nerimą, glumina. Galbūt dėl minties, kad tam tikros savo dalies nepažįstate, nesuprantate.
Daugeliui iš mūsų lengva priimti savo gerąsias, priimtinas savybes, tačiau kur kas sudėtingiau įsileisti nemalonius jausmus ar asmenybės dalį. Visiškai normalu, jog ir jums nelengva tai padaryti. Visų pirma, išbūti su pavydo jausmu. Suprantu, kad kyla noras kuo geriau išanalizuoti, perprasti šį jausmą, suprasti, kas po juo slypi.
Didžiąją dalį darbo jūs jau padarėte – nors klausiate patarimo, kaip jums suprasti tą nežinomą savęs pusę, iš karto priduriate, jog žinote, kad tai ne apie moterį, kurią minite laiške, o apie jus. Manau, stengiatės parodyti (galbūt įrodyti) ir sau, ir kitiems, jog esate pasiruošusi priimti šią savo pusę, pažinti ne tik gerąją (tinkamą) savo dalį, bet ir instinktyvią, impulsyvią, valdomą tokių jausmų, kaip pavydas. Galbūt dėl to taip stengiatės viską suprasti, rasti savo jausmų priežastis. Tai leidžia pajausti, jog viską kontroliuojate – kas vyksta aplink jus ir jūsų viduje. Taip pat ir jausmus. Taip galime pasijausti saugiau, sumažinti vidinį nerimą, kuris kyla dėl nepriimtinų jausmų ar minčių.
Galbūt ir šiuo laišku kuriate savo vidinį saugumo jausmą. Kaip pati pastebite, turbūt esmė ne moteryje, apie kurią rašote, o jumyse. Pritariu jums, moteris, apie kurią rašote, nėra pagrindinė veikėja šiame laiške. Jūs čia esate svarbiausia. Man pasirodė, jog į minimą moterį „įkeliate“ savo anksčiau susikurtą idealąją Aš. Tačiau jaučiate, jog negalite (ir nenorite) būti tuo kitu, „idealiu“, žmogumi. Galbūt dėl to šis idealas ima fiziškai tolti, tampa nepasiekimas, todėl norisi apie jį svajoti, jo ilgėtis, pykti ant jo ar pavydėti. Kartu pradedate įsisąmoninti atstumą, neatitikimą tarp to susikurto idealaus Aš (idealios Aistės) ir realios, fiziškos, žemiškos Aistės.
Labai svarbu, kad drąsiai gilinatės į save, norite matyti ir mylėti ne tik susikurtą idealą, bet ir save – tikrą, čia esantį žmogų.
Kaip gražiai pastebėjote, „kiekvienas jausmas turi savo paskirtį“. Galbūt jūsų pavydas nori pasakyti, kaip svarbu mokytis mylėti savo gyvenimą ir save. Iš to ką rašote savo laiške, kyla įspūdis, jog esate stiprus žmogus, kuris to ir mokosi – būti savimi, mylėti save.
Linkiu nesustoti eiti savęs pažinimo keliu. Sėkmės.