Gėlių aromatas lėkštėje: vienos tik puošia, kitos ir gardina

Valgomos gėlės prieš kelerius metus tapo geriausių Prancūzijos, Ispanijos ir Anglijos restoranų naujovėmis. Lietuva taip pat neatsilieka nuo didžiųjų šalių: patiekalų puošimas valgomomis gėlėmis labai greitai išpopuliarėjo ir pas mus.

Gražu ir naudinga

Stalai ir patiekalai puošiami jau nuo Romos laikų. Karališkosios ir elito klasės pasididžiavimas buvo prabangūs švenčių stalai, puošti rožių žiedlapiais ar orchidėjomis.

Kvapią jazminų žiedų arbatą ruošiantys senovės kinai tikėjo, kad gėlių žiedai patiekalui suteikia ne tik puikią išvaizdą bei spalvą, bet ir teigiamai veikia žmogaus organizmą – šviežiuose žiedlapiuose gausu įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų.

Iki šiol Kinijos ir Japonijos gatvių prekyvietėse prekiaujama chrizantemų žiedais, kurių dedama į žuvies, mėsos ir daržovių patiekalus. Istoriniuose šaltiniuose randama informacijos, kad patiekalus moliūgų žiedais gardindavo Pietų Amerikos gyventojai, o senovės romėnai rožių žiedlapiais aromatizuodavo vyną, valgė druska ir alyvuogių aliejumi gardintus kardelių žiedus.

Dabar kai kuriuose kraštuose valgoma nemažai gėlių rūšių. Tai ypač populiaru Pietų Korėjoje, Japonijoje ir Afrikoje. Žinoma, kai kurių valgomų gėlių galima aptikti ir Lietuvoje. Vienos jų dedamos į arbatą, kitos – į salotas ar yra naudojamos kaip prieskoniai.

Kuo ir ką tinka puošti

Lietuvoje auginamos gėlės, tinkančios patiekalams puošti: levandos, begonijos, našlaitės, čiobreliai, rožės, raktažolės, nasturtos, chrizantemos, medetkos, ramunės, gvazdikai ir kiaulpienės.

Įvairiaspalviai kvapiosios našlaitės žiedai savo skoniu truputį primena riešutus. Jų dedama į mišraines, salotas, sriubas, taip pat tinka ir pyragams, kepiniams pagardinti ar sumuštiniams pagražinti.

Daržovių salotoms ir šaltiems patiekalams tinka traškūs, sultingi, geltoni ar oranžiniai nestipriai kvepiantys nasturtų žiedai. Taip pat – jų originalūs lapai ir pikantiško skonio vaisiai.

Čiobrelių žiedai bei jų smulkūs lapeliai tinka arbatoms gaminti ir salotoms pagardinti. Čiobreliai suteiks malonų ir gaivų, šiek tiek citriną primenantį aromatą.

Chrizantemų skonis − kartokas ir aštrokas, todėl, šiek tiek pagardintos actu, jos puikiai tiks salotoms.

Dar salotas galite gardinti žibuoklėmis, o užpylę karštu vandeniu turėsite stiprinančią ir apetitą žadinančią arbatą.

Stalą papuoš raktažolės, kurių žieduose gausu vitamino C, būtino žmogaus organizmui. Jais puoškite žalias salotas, šaltus patiekalus ir gaivius jogurto kokteilius.

Būtina įsidėmėti, kad privalote naudoti tik natūralias, chemikalais nepurkštas gėles. Jei esate alergiški žiedadulkėms, naudokite tik vainiklapį.

Artišokas – daržovė-gėlė

Ar žinote, kas yra artišokas? Trumpai tariant, tai – daržovė, primenanti gėlę. Žinoma, mums, lietuviams, tai atrodo kiek egzotiška, tačiau šios egzotikos paragauti – būtina.

Artišoką, kitaip nei kitas anksčiau aprašytas gėles, galima paruošti ir valgyti. Artišoką apvirkite vandenyje arba kaitinkite garuose. Kai kurie gurmanai juos valgo ir apkeptus.

Artišokai verdami juos vertikaliai sustačius į puodą. Tiesa, venkite plieninių ir aliuminių puodų – jie sugadins patiekalo spalvą.

Užpilkite artišoką vandeniu (1/3), įpilkite po šaukštelį citrinos sulčių ir alyvuogių aliejaus, įdėkite kelias nuluptas česnako skilteles, užberkite druskos ir pipirų. Uždenkite ir virkite 30–40 min., kol skraistlapiai („žvynai“) lengvai lupsis.

Apvirę padėkite ant popieriaus, kad gerai nudžiūtų. Patiekite karštą ar šiltą. Galite valgyti ir kaip šaltą užkandį.

Kaip valgyti artišoką? Artišoko „žvynus“ lupkite vieną po kito. Baltą mėsingą atlupto artišoko dugną pamirkykite į padažą (majonezą ar užpilą) ir, nuėmę jį dantimis, išbraukite minkštimą, o žvyną išmeskite. Tai užima nemažai laiko, todėl artišoko valgymas yra ne kasdienis, o proginis malonumas. Kai pasieksite viduriniuosius „žvynus“, išsiskiriančius raudonais galais, juos nutraukę išmeskite, išgremžkite ir išmeskite pūkuotą vidurį – liks valgomas pagrindas.