Kolorado kasdienybė – kiemuose sutinkami laukiniai gyvūnai
Kolorado valstijoje įsikūrusiame kurortiniame Ouray miestelyje dirbusi Greta pasakoja, jog vienintelė pramoga jai ir drauge išvykusiai lietuvei buvo gamta: „Kadangi kaimelyje tėra vos tūkstantis nuolatinių gyventojų, čia esančius barus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tačiau jų ir nereikėjo – kone kasdien leisdavomės į aplinkinius kalnus“.
Nors mergina tikina, jog specialiai žygeiviams paruoštuose takuose pasiklysti neįmanoma, vietiniai imasi saugumo priemonių: „Kiekvieno maršruto pradžioje laukia dėžutė, kurios viduje padėtas sąsiuvinis, skirtas užsirašyti, kas ir kada ėjo šiuo keliu. Jei žmogus pradingtų, tai būtų pirmoji užuomina, kur jo ieškoti“.
Greta pasakoja, jog saujelė Ouray nuolatinių gyventojų puikiai pažįsta vienas kitą, tad čia baimintis reikia ne žmonių, o laukinių gyvūnų. Be kone kasdien sutinkamų stirnų ar ant pietų stalo užsliuogiančių voverių, mergina prisimena ir susidūrimą su stambesniais žvėrimis.
„Eidama į darbą pamačiau, jog gretimas kiemas aptvertas policijos juosta. Aplinkiniai paaiškino, kad čia į medį įlipo meška, o pareigūnai laukia, kol ji išlips ir bus galima ją užmigdyti bei nuvežti atgal į mišką“.
Lietuvė juokiasi, jog nors toks įvykis privertė ją ne juokais sunerimti, vietiniams tai – įprastas reiškinys: „Anot Ouray gyventojų, pagrindinė taisyklė sutikus kalnų liūtą ar lokį – nepanikuoti. Tačiau nepratusiems prie tokių situacijų, išlikti ramiais tiesiog neįmanoma“.
Senjorai bažnyčią keičia į adrenaliną kalnuose
Paklausta apie amerikiečių bendravimo ypatumus, Greta tikina, jog liko maloniai nustebinta: „Mes, lietuvės, nedideliame Ouray miestelyje buvome tikra egzotika – vietiniai mumis itin rūpinosi ir stengėsi padėti. Lietuvą žinojo ne visi, daug apie ją klausinėjo, tiesa, dažnas mūsų akcentą vadino rusišku“.
Po JAV keliavusi lietuvė pasakoja, jog stereotipai apie dirbtinas amerikiečių šypsenas nepasitvirtino: „Vietiniai itin draugiški išlieka net darbe – vadovai nuolat linksmi, tad nė nepajauti, kaip gera nuotaika užsikreti pats“. Greta priduria, jog Kolorado gyventojai paneigia mitus apie amerikiečių tingumą ir viršsvorį: „Kadangi žmonės didžiąją dalį laisvalaikio leidžia gamtoje, dauguma jų itin sportiški. Kol mūsų pensininkai sekmadieniais traukia į bažnyčią, Ouray senjorai keturračiais važinėjasi po kalnus“.
Lošimų sostinėje atrado Europą
Tris mėnesius Kolorade dirbusi Greta paskutiniąsias savaites leido keliaudama. Pirmąją lietuvaičių kompanijos stotele tapo Las Vegasas: „Kai vakare eini pagrindine „Strip“ gatve, kurioje vienas prie kito išsidėstė kazino, sunku patikėti, jog tokiame mieste galima mokytis ar auginti vaikus“. Mergina pasakoja, jog čia visi lošimų namai atviri lankytojams, tad į juos einama kaip į muziejus: „Kiekvienas kazino kažkuo išskirtinis – vienas traukia flamingų sodu, kitas – vakare šokančiais fontanais, trečio koplytėlėje tarsi konvejeriu vyksta vestuvės.“
Paklausta apie Las Vegaso pagundas, Greta pasakoja pati išbandžiusi lošimo automatus: „Nors mano laimėjimas siekė vos 27 centus, pradėjau geriau suprasti prasilošiančius – tai tikrai „užkabina“. Kazino dirba kiaurą parą, tad net atėjusi 9 ryto mačiau, kaip per naktį lošę lankytojai niekaip neatsiplėšia nuo automatų“.
Lošimų sostinėje viešėjusi lietuvė juokiasi, jog Europos čia – daugiau nei pačiame senajame žemyne: „Las Vegase gali rasti sumažintą Eifelio bokštą, Triumfo arką ir kitus žymiausius Europos lankytinus objektus. Vieno viešbučio antrame aukšte įrengti Venecijos kanalai, kuriais plaukioja gondolos ir skamba itališka muzika“.
Holivudas – ne toks spindintis kaip televizoriaus ekrane
Lietuvių kompanija kelionės labai kruopščiai neplanavo, o išsinuomojo automobilį ir spontaniškai leidosi į kelią. Greta prasitaria, jog toks būdas ne tik įdomesnis, bet ir pigesnis: „Mašinos nuoma devynioms dienoms atsiėjo 300 dolerių, joje ir miegojome bei gaminome maistą“. Mergina prisipažįsta, jog netyčia atrado gudrybę sutaupyti dar daugiau, tiesa, ja nesididžiuoja: „Pastebėjome, jog nacionaliniuose parkuose kiekvieną rytą 8 valandą atvažiuoja reindžeriai surinkti nakvynės mokesčio. Jei atvyksti vėlai naktį, o išvažiuoji dar anksti ryte, susidurti su pareigūnais ir mokėti neteks“.
Paprašyta įvardinti labiausiai patikusį miestą, Greta nedvejodama išberia San Diego pavadinimą: „Čia sužavėjo Ramiojo vandenyno skalaujami paplūdimiai. Dviračiais važinėjome po turtuolių kvartalus – ant jūros kranto stovintys prabangūs namai atrodo įspūdingai“. Kiek kitokį įspūdį merginai paliko Los Andželas: „Kai įvažiuodama į miestą išvydau televizoriaus ekrane šimtus kartų matytą baltą Holivudo ženklą, apėmė labai keistas jausmas. Tačiau Žvaigždžių šlovės alėja pasitiko šiukšlėmis ir aplink slankiojančiais benamiais – jei ne žvaigždės ant grindinio, ko gero, nė nesuprastum, kad esi vienoje žymiausių Amerikos vietų“.
Visą vasarą gamtos ir kalnų apsuptyje praleidusi mergina prasitaria, jog garsusis Didysis kanjonas jos itin nesužavėjo: „Jį vadinu didžiuoju savo kelionės nusivylimu. Atrodo, kad šiuo atveju veikia placebo efektas – žmonės paprasčiausiai įtikėjo, jog vieta stebuklinga. Galbūt dėl to, jog keletą mėnesių gyvenau panašiame kraštovaizdyje, man status aukštas skardis, nuo kurio nė nesimato apačioje tekančios upės, nesukėlė teigiamų emocijų“.
Greta, kelionės metu išleidusi maždaug 1000 dolerių, tikina, jog galima apsieiti dar pigiau: „Jei keliausite išsinuomotu automobiliu ir nakvosite nebrangiuose moteliuose ar gamtoje, iš tokios sumos liks pinigų ir lauktuvėms“. Tiesa, mergina neslepia ir savarankiško keliavimo minusų: „Niekada nežinai, kur nakvosi, kada galėsi nusiprausti ir prisijungti prie interneto. Tuo tarpu agentūros pagalba keliavusi draugė tokių nepatogumų nepatyrė. Kaip ir daugybės nuotykių bei nuostabių pažinčių su vietiniais“.
