Apie ką mes čia…
Kai dykumų ir audros dievas Setas nužudo pirmąjį žmonių karalių ir pomirtinio pasaulio dievą Ozirį, o būsimą sosto paveldėtoją Horą palieka be akių, Egiptą užplūsta chaosas. Ilgus metus trukęs Seto valdymas siutina visus, bet jam pasipriešina tik vienas vienintelis smulkus vagišius Bekas. Jis atranda kalnuose pasislėpusį Horą ir kartu, sujungus jėgas, mėgina sustabdyti pakvaišusį, nemirtingumo trokštantį priešą...
Kūrinio vidus
Kai esi didelis senovės gerbėjas ir dar mėgsti mitologiją, savaime suprantama, kad lauki bet kokio su anais laikais susijusio filmo. Taip nutiko ir su Alexo Proyaso režisuotu fantastiniu veiksmo ir nuotykių filmu „Egipto dievai“.
Kas nežino, šis filmas buvo sukurtas dar 2013 metais, bet dėl daugybės finansinių kliūčių ir efektų tobulinimo jo premjera nusikėlė net trejus metus. Iš vienos pusės, tokia žinia liūdino, nes reikėjo laukti, kol ir vėl kino ekranuose išvysime mitais paremtą pasaulį, iš kitos pusės, galima buvo suprasti, kad kūrėjai nenori mums įpiršti dar vieno „Titanų susidūrimo“, o dėl to verta ir pakentėti. Bet, deja...
Pasirodžius pirmam filmo anonsui, visos viltys dužo kaip paauksuotas veidrodis Luvre.
Didžiausia filmo problema slypi tame, kad juostos scenaristai ir pats režisierius dviejų valandų trukmės filme norėjo parodyti pernelyg daug. Dėl šio noro viskas pavirto į tikrų tikriausią chaosą. Ir, žinoma, filmą tapo tiesiog neįmanoma žiūrėti. Vien jau pradžia sukelia nuojautą, kad mūsų lauks paviršutiniškas, bukas ir itin saldus produktas. Vienintelis visos pirmos filmo pusės pliusas – kūrėjams pavyko gana įdomiai pateikti įvadą į istoriją. Tiksliau, pristatyti filme rodomus dievus. Tai galima laikyti netgi pažintiniu ėjimu, siekiant pritraukti jaunuosius žiūrovus.
Siužetinė filmo linija sukasi aplink du dievus – Horą ir Setą, o jiems padeda jaunasis vagišius Bekas bei visų dievų dievas – Ra. Jų kelionė prasideda nuo to, kai Setas nužudo Horo tėvą Ozirį. Taip, čia vienintelė tiksli egiptiečių mitologijos istorija. Po jos seka vienas po kito didesnis nesusipratimas. Na, o kelionė primena 2012 metų „Titanų susidūrimą“. Neįdomus, nuvalkiotas ir itin nuobodus pasivaikščiojimas po Egipto žemes, kurį pagardina beprasmiai ir atgrasūs dialogai, priverčiantys kas penkias minutes imtis už galvos.
Be to, filme dar yra ir saldi meilės istorija. Ji tokia saldi, kaip kartu sujungus „Titaniką“ ir „Užrašų knygelę“, bet turiniu primenanti „Saulėlydį“. Fu, net nesinori prisiminti. Bet, čia jau šiuolaikinių Holivudo tendencijų braižas. Reikia gi pritraukti ir jaunas mergaites, kurios pames galvą dėl tokio meilės ištroškusio jaunuolio pasiaukojimo.
Ką gi, gaila, bet scenarijaus filme nerasta. Visgi visi puikiai žinome, kad kai nėra scenarijaus arba stipresnės siužetinės linijos, visada bandoma rasti kompromisą. Ir juo dažniausiai tampa įdomiai atrodantis veiksmas. Tačiau šiame filme veiksmas atrodo tragiškai. Jis labai primena tuos prieš dvidešimt metų rodytus serialus, kaip „Ksena“ ar „Nauji Heraklio nuotykiai“.
Nenustebčiau, jei filmo kūrėjai sėmėsi įkvėpimo būtent iš šių serialų. Filme, kurio trukmė viršija dvi valandas, veiksmo buvo gal dvidešimt minučių. Žinoma, kartais ir tos dvidešimt minučių gali sukelti akių orgazmą, bet to neįvyko.
Parodytos banaliausios dievų susidūrimų scenos, kelios dvikovos, „Indiana Džounso“ ir „Persijos princo“ motyvais paremti šuoliai šventykloje, na, ir dar minutės trukmės Seto kariuomenės siautėjimas.
Štai ir visas veiksmas, kuris kainavo 140 mln. dolerių.
Kadangi su veiksmu nepavyko, tai bent jau galima būtų pasidžiaugti dėl filmo personažų. Bet ir čia įvyksta nesąmonės. Vien jau Dievų pateikimas ir jų transformacijos atrodo apgailėtinai. Juokinga, kai egiptiečius, ir tuo labiau jų dievus, pateikia kaip amerikiečius. Dėl to net buvo įvykęs skandalas. Bet dabar ne apie tai. Veikėjai atrodo išties kraupiai, neįdomiai ir visiškai neatsiskleidžia visos siužetinės linijos rodymo metu.
Vienintelis, kuris galbūt dar gelbėja visą situaciją, tai Setas. Nors ir paviršutiniškai pateiktas, bet jis traukia dėmesį. Žiūrint šį nesąmoningai atrodantį filmą meldiesi, kad greičiau parodytų Setą. Horas, ir tuo labiau Bekas, atrodė kaip nevykėliai. Iš kitų dievybių, kurios pasirodė filme, galima paminėti dangaus deivę Hator, kurios persikėlimai atrodė įdomiai. Taip pat filme pamatome ir Ozirį, jo žmoną Izidę ir išminties dievą Totą. Tačiau tai itin blankus tokių svarbių Egipto dievų pateikimas, o gaila. Jie mitologijoje turi gana svarbius vaidmenis.
Kalbant bendrai apie mitų ir Egipto pateikimą kine, šis filmas turi užimti garbingą pirmąją vietą nuo galo. Daug kas šaipėsi iš Ridley Scotto filmo „Egzodas. Dievai ir karaliai“, bet jis atrodo kaip tikras šedevras, palyginus su šiuo filmu. Labai gaila, nes „Egipto dievai“ turėjo didelį potencialą, kuris galėjo užgožti ir tą pačia 1999 metais pristatytą „Mumiją“.
Ką gi, tenka laukti geresnių laikų, nes po šio fiasko, Holivudas matyt ilgam atsisakys mitologijos perkėlimų į didžiuosius ekranus.
Dabar tenka laikyti kumščius dėl kitais metais pasirodančios naujos „Mumijos“, kurią kuruoja studija „Universal“.
Techninė juostos pusė
Jau buvau rašęs dėl veiksmo, kuris dažnai užgožia blogai parašytą scenarijų, bet ne vien veiksmas prisideda prie žiūrovų malonės dėl blogai pateiktos istorijos. Specialieji efektai taip pat sudaro svarbų pamatą. Ir jų šiame filme itin daug. Žinoma, šiuo atveju kūrėjai sprendė scenarijaus problemas efektų kiekybe, bet ne jų kokybe.
Visas filmas nufilmuotas prie žaliojo ekrano, todėl galima sakyti, kad 90 proc. aplinkos buvo sukurta pasitelkus kompiuterius. Ir jeigu, tarkim, tokiame filme kaip „300“ tai atrodė patraukliai, čia viskas buvo klaiku. Tokio prasto CGI seniai nebuvo kine. O viskas atrodė taip, lyg žiūrėtum filmą, kurį sukūrė prieš gerą dešimtmetį.
Vieninteliu vizualinės pusės pliusu galima įvardyti išties gerą 3D. Dėl trimatės erdvės skrydžio metu buvo galima pajusti įtampą. Bent jau gerai, kad buvo pastebėti nors kokie jausmai ir pojūčiai.
Dar galima paminėti labai neblogus herojų kostiumus, kurie visos juostos peržiūros metu stebino savo gracija bei elegancija, o taip pat ir prašmatnumu. Tenka pripažinti, kad rūbai sukūrė neblogą dievų įvaizdį.
Muzika filme neįdomi ir, kas blogiausia, klišinė. Garso takelis akivaizdžiai nukniauktas iš kitų Egipto motyvais paremtų filmų melodijų. Epinės scenos, taip, čia buvo. Bet garso takelio skambesys nesugebėjo pakelti šių scenų į aukštesnį lygį. Gaila, nes prie filmo dirbo dviem "Oskarams" nominuotas Marco Beltrami. Net baisu pagalvoti, kad sekančiu jo darbu taps panašaus pobūdžio filmas „Benas Huras“.
Vaizdo montažas – dar vienas didelis akmuo į šio filmo kūrėjų daržą. Bežiūrint filmą atrodo, kad tai kažkoks Michaelo Jacksono klipo scenų kratinys (nesupraskite klaidingai, myliu Michaelą Jacksoną). Kraupu ir neskanu. Istorija šokinėja nuo vienos scenos į kitą be jokių paaiškinimų, o scenos užbaigiamos taip, lyg dar kažką būtų norima parodyti, bet viskas staiga nutrūko. Garso montažas irgi silpnas.
Vienintelis žmogus, kuris pasidarbavo neblogai, tai juostos operatorius Pateries Menziesas Jaunesnysis. Kai kurios scenos atrodė išties smagiai, netruko stambių planų filmavimo, kaip ir kruopštesnių veiksmo scenų ir susidūrimų momentų, kurie bent kažkiek pritrauktu mus prie rodomo veiksmo epicentro.
Aktorių kolektyvinis darbas
Žinote, didžiausia filmo mįslė ta, kad iki dabar nesuvokiama, kodėl tiek gerų aktorių sutiko jame vaidinti. Pasakysiu atvirai – visi jie atrodė apgailėtinai ir neįdomiai, na, o vaidyba... Čia jau kitas reikalas.
Filmo vaidyba prilygsta pigioms parodijoms, kuriose aktoriai specialiai taip ir vaidina, kad viskas atrodytų blogai. Iš to žiūrovai ir juokiasi. Tačiau čia viskas buvo parodyta natūraliausiu būdu.
Pagrindinio veikėjo atlikėjas, žinomas iš kultinio serialo „Sostų karai“, Nikolaj Coster-Waldau, suvaidinęs Horą parodė, kad jis yra vieno veido ir vienos emocijos savininkas. Bežiūrint filmą jo veide matėsi Lanisteris, o ne Horas. Atgrasus vaizdas, lyg žiūrėtum Puipos filmą.
Antrą, ir manau, svarbiausią, vaidmenį atliko Setą įkūnijęs Gerardas Butleris. Aktoriui labai tinka vaidinti senovės motyvais paremtuose filmuose. Jis čia, žinoma, nepriminė Leonido iš filmo „300“, bet bent jau į jį buvo smagu žiūrėti. Nors jo vaidmuo irgi vertas kitų metų Auksinės avietės.
Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė Beką vaidinantis jaunasis Brentonas Thwaitesas. Irgi medinė vaidyba, tačiau mergaitėms jis turėtų patikti. Gražuoliukas, kuris taip stengiasi dėl savo panelės. Jam talkina Courtney Eaton, kuri suvaidino berniuko meilę. Taip pat filme pasirodo ir tokie puikūs aktoriai kaip Geoffrey Rushas, Rufusas Sewellis bei Chadwickas Bosemanas.
Visiems jiems turi būti gėda, kad pasiryžo tokiam projektui.
Verdiktas
„Egipto dievai“ – klaikus senovės Egipto mitologijos motyvais paremtas nuotykių filmas, jeigu jį dar galima pavadinti filmu, o ne Michaelo Jacksono dainos klipu. Jame susijungia prastai parašytas ir į nuobodžią siužetinę liniją įvyniotas scenarijus su klaikiausiais specialiaisiais efektais, kainavusiais net 140 milijonų dolerių. Neįdomiai atrodantį filmą, kuris akivaizdžiai tampa pirmuoju kitų metų Auksinių aviečių pretendentu, pagyvina ir apgailėtina pagrindinių personažų vaidyba, neįsimintina muzika bei klaiki režisūra.
Filmo anonsas:
