Kai kuriuose testuose jie pasirodo įspūdingiau negu mūsų giminaitės beždžionės. Jiems būdinga daug elgesio bruožų, kuriuos galima siekti su aukštu intelektu. Jie pasižymi gera atmintimi, gebėjimu skaityti žmonių kūno kalbą ir teisingai ją interpretuoti, sekti subtilias užuominas (reaguoja į rodymą pirštu, žvilgsniu ar net pėda), be to, mūsų keturkojams kompanionams būdingas gebėjimas apgaudinėti ir ganėtinai platus emocijų spektras (jie jaučia pakankamai sudėtingas emocijas, tokias kaip pavydas).
Šunys gali skaityti ne tik savo gentainių, bet ir žmonių emocijas tiek iš balso, tiek iš išraiškų – jie tai sugeba net tuo atveju, jei žmogų mato pirmą kartą gyvenime. Jiems būdinga bent jau šiokia tokia empatija, pvz., jie sugeba mėgdžioti kitų šunų elgseną, ypač žaidimų metu, be to, jiems būdingas užkrečiamas žiovulys. Šunys mokosi įvairiais būdais - per klasikinį ar operantinį sąlygojimą ar tiesiog stebėdami kitus.
Mokindamiesi jie gali mėgdžioti ne tik kitų šunų, bet ir žmonių elgesį. Šunys suvokia objekto egzistavimo faktą, net jeigu jis būna perkeltas už suvokimo srities. 2014 metais pasitelkus magnetinį rezonansą, paaiškėjo, kad šunų smegenyse balso atsako sritys ir modelis tokie patys kaip žmonių. Žaisdami su kitais šunimis, jie signalus siunčia tik kai sulaukia partnerio dėmesio. Šį stebėtinų atradimų sąrašą galima tęsti ir tęsti...
Šunis formavo tūkstantmečius trukęs kontaktas su žmonėmis. Taip ilgai trindamiesi gretimais, jie įgijo stebėtiną gebėjimą mus suprasti ir su mumis bendrauti. Tokios fizinės ir socialinės evoliucijos rezultatas – daugybė savybių, nebūdingų laukiniams (net labai išsivysčiusiems) gyvūnams. Žinoma, tam tikrus dalykus šunys „pametė“ – pvz., jiems sunku savarankiškai spręsti nesocialines problemas, tokiu atveju jie ieško žmogaus pagalbos. Žinoma, verta turėti omenyje ir tai, kad dauguma „intelekto“ tyrimų atlikta su išsivysčiusiose šalyse kartu su žmonėmis gyvenančiais keturkojais – o tai tik maža šunų populiacijos dalis. Tačiau bet kokiu atveju šių gyvūnų protas ir sugebėjimai stebina.
Įdomu ir tai, kad šie keturkojai atpažįsta kitus šunis ir atskiria juos nuo kitų gyvūnų, taip pat ir žmonių. Į tai galima pasigilinti ir rimčiau. Ar niekad nesusimąstėte, kad šunys – pati nevienodžiausia rūšis mūsų planetoje? Jie stebėtinai skiriasi formomis, dydžiu, kailio ilgiu ir t.t. Ar mopsas, žiūrintis į afganų kurtą, bet jo neužuodžiantis, tikrai suvokia, kad tas - lygiai toks pat šuo? Kaip pasikeistų šuns suvokimas, jei pašalintume nosies faktorių?
Būtent tuo užsėmė mokslininkų iš Prancūzijos komanda. Eksperimentas buvo gan paprastas – devynis šunis susodino prieš du ekranus, tarp kurių padėjo maisto dozatorių. Vienas ekranas rodydavo įvairių šunų (įvairiausių kailio ilgių, snukio tipų, dydžių ir t.t. – kad kuo labiau atspindėtų visą šuniškojo pasaulio morfologinę įvairovę) atvaizdus iš priekio ar profilio, kitas – skirtingus gyvūnus ir žmones. Už teisingo ekrano (šuns) parodymą tyrimo dalyvis iš dozatoriaus gaudavo paskatinimą – skanėstą.
Pirmiausia, aišku, su šunimis teko rasti bendrą kalbą. Tam pasitelkti trys mokymai, kurių metu keturkojai skanėstą gaudavo tada, kai parodydavo ekraną, vaizduojantį šuns snukį. Visose mokymo sesijose naudota to paties šuns nuotrauka. Prasidėjus treniruotėms, vienas ekranas būdavo juodas, mėlynas ar rodydavo karvės snukį, o kitas – šuns galvą. Jei eksperimento dalyvis parodydavo ne šuns atvaizdą, jis negaudavo skanėsto. Kai tiriamieji iš 12 bandymų teisingai pataikydavo 10, prasidėjo tikrasis eksperimentas. Visi devyni dalyviai šunis sėkmingai atskyrė nuo „nešunų“. Tiesa, vieniems tai sekėsi greičiau ir geriau negu kitiems – vadinasi, šiame eksperimente svarbu daug veiksnių, tokių kaip asmenybė, mokymosi stilius ir strategijos, motyvacija. Kaip šunys atskiria savo giminaičius, dar nežinoma. Norint tai išsiaiškinti, reikės atlikti daugiau tyrimų – tačiau pradžia tikrai įdomi ir daug žadanti.
LETENA.LT REKOMENDUOJA