Publikuojame leidyklos „forSMART“ išleistos knygos „77 istorijos apie pergalę prieš vėžį“ ištrauką. Tikimės, ši istorija suteiks jėgų nepasiduoti tiems, kas išgirdo pačią nelaukiamiausią diagnozę.
Triukšmingos gatvės, linksmi praeiviai, taurių žvangesys, pasakiški fejerverkai... Džiaugsmingas 1999-ųjų išlydėjimas ir viltingas naujo amžiaus sutikimas. Tos pradžios laukė ir Evita, tąsyk viešėjusi Cešine, pietryčių Lenkijoje. Vis dėlto šįkart jos sausio pirmoji buvo kitokia.
– Apie vėžį sužinojau kaip tik tada, kai pasaulis ruošėsi žengti į naująjį tūkstantmetį. Taip jau atsitiko, kad tarp naujamečio vakarėlio svečių atsirado žiniuonė iš Ukrainos. Šiaip netikėjau visokiais paranormaliais reiškiniais, bet smalsumo dėlei nusprendžiau jos šio bei to paklausinėti apie savo sveikatą, – plačiai šypteli Evita, prisimindama svarbiausias šventės akimirkas. – Ji mane pervėrė žvilgsniu ir susimąsčiusi pasakė, kad mano tulžies pūslėje regi šešiolika akmenų, aš tikriausiai sergu hipoglikemija ir... turiu rimtų problemų su reprodukciniais organais. Žiniuonė – beje, jos vardas buvo Nadia – išsyk paragino bėgti pas medikus.
Sunerimusi, nutariau šio reikalo neatidėlioti. Tiesą sakant, jau anksčiau įtariau, kad kažkas su manimi negerai, juolab kad buvau tikra cukraus, „snikersų“ ir „kokos“ maniakė. Kartais mano kojos imdavo drebėti, pasidarydavo tarsi vatinės ir atrodydavo, kad tuoj nualpsiu. Patirdavau stiprius migrenos priepuolius ir veriantį skausmą pilvo apačioje, kurį ilgainiui įpratau ignoruoti. Nuvažiavus į kliniką, buvau skubiai ištirta. Daktarai negailėjo priekaištų: „Kodėl taip vėlai pasirodėte? Mes nematome Jūsų kiaušidžių! Mes matome tik navikus! Tai gali būti kiaušidžių vėžys!“ – ir paskyrė netrukus tai patvirtinusius tyrimus.
Kai grįžau namo ir apie viską papasakojau savo vyrui, jis tik numojo ranka ir abejingai tarė: „Tau viskas bus gerai“. Vyras – atskira istorija... Ištekėjau prieš trejus metus, bet tai buvo kažkoks keistas likimo nesusipratimas. Pasirodė, jog žmogui, tapusiam mano gyvenimo palydovu, labiau reikėjo budrios mamytės, o ne žmonos. Aš jam viriau, palaikiau jo emocinę savijautą ir rūpinausi jo kūrybine aktoriaus karjera. Stengiausi iš visų jėgų, tačiau vis tiek sulaukdavau priekaištų iš jo mamos...
Dabar tarsi pabudau. Suvokiau, kad atėjo laikas pasirūpinti savimi ir pagaliau nustoti būti kažkieno mama. Su vyru išsiskyriau dar tą pačią – diagnozės – dieną. Jis tikrai nepražus. „Tau viskas bus gerai....“ Taip, man bus! Nuo šiol esu atsakinga tik už vieną gyvenimą. Savo gyvenimą.
Atspėkite, kieno patarimų aš paklausiau? Ginekologų, galėjusių pasiūlyti tik skalpelį, spindulius ir piliules? Ar paprastos moters, kuri žingsnis po žingsnio vedė mane keliu į savigydą?
Nadia davė tušinuką ir popierių, liepdama rašytis viską, ką išgirsiu. Ji paskyrė trijų dienų organizmo valymą. Jis buvo gana paprastas: obuolių sultys, alyvuogių ir citrinų mišinys, pasninkas ir... klizmos. Pamaniau, kad Nadiai negera. Susirinkau visus savo užrašus ir mandagiai atsisveikinau. Daugiau Nadios niekada nebemačiau.
Manęs laukė trys sunkiausios mano gyvenimo dienos. „Paskirk sau laiką ir pasilik namie. Penktadienį, šeštadienį, sekmadienį. Dažnai maudykis. Eik miegoti temstant“, – prisiminiau vieną iš Nadios pamokymų. Neatrodė labai sudėtinga.
„Visą tą laiką jausies keistai. Nenustok valyti organizmo, kol nepasišalins visi šešiolika akmenų. Skaičiuok juos“, – šis nurodymas skambėjo jau grėsmingiau, tačiau neturėjau kur trauktis. Mano dienos tapo daug paprastesnės. Pradėjau gyventi laikrodžio ritmu. Rytas. 5-tą valandą – kavos klizma, 6-tą, 8-tą, 10-tą ir 12-ą – šviežiai spaustos obuolių sultys, geriamos po dvi aukštas stiklines. Antroji dienos pusė atrodė kiek kitaip: 2-ą valandą laukdavo geras alyvuogių aliejus ir šviežiai spaustos citrinų sultys, 3-ią – arbatinis šaukštelis karčios druskos, ištirpintos pusėje stiklinės šaltinio vandens, 4-tą – vėl alyvuogių aliejus ir citrinos sultys, 5-tą – karti druska, 6-tą – obuolių sultys, 7-tą – karti druska, 8-tą – obuolių sultys, 9-tą – burokėlių klizma.
Šlykščiausias buvo citrinų ir alyvuogių mišinys. Atrodė, tarsi ryčiau salotų padažą be pačių salotų. Kai tik pakeldavau tą eliksyrą prie lūpų, mintyse iškart suskambėdavo Džono Viliamso melodija iš „Žvaigždžių Karų“ trilogijos: tam dam dam dam tam... Viliamsas atitraukdavo mano dėmesį nuo noro apsivemti. Koks buvo citrinų vaidmuo, aš nežinojau, bet aliejus, geriamas tokiais dideliais kiekiais, kaip ir kava, švelnino mano storojo žarnyno sieneles ir tokiu būdu vėliau leido neskausmingai pasišalinti iš tulžies pūslės akmenims.
Karti druska ir obuolių sultys valė visą mano virškinamąjį traktą, priversdamos nuolatos keliauti į vonią. Burokėliai? Ne paslaptis, kad jie – puiki apsauga nuo bakterijų ir grybelio, labai naudingi kepenims ir storajam žarnynui, puikiai valantys kraują. O štai kavos klizma – senovinis indų jogų gydymosi būdas. Juo, tarp kitko, savo sveikatą gerino ir pati Ledi Diana. Kodėl būtent klizma? Pasirodo, jog įprastai vartojama kava nuodija kepenis ir kraują, trikdo smegenų veiklą.
Penktadienį jaučiausi prastai. Buvau apsvaigusi ir nusivylusi, neturinti supratimo, kodėl aš išvis klausau tos pamišusios „šamanės“ patarimų. Šeštadienį jaučiausi dar blogiau. Drebėjau, liūdėjau, pykau. Vakare buvau pavargusi ir išsekusi, kol staiga tualete... pliumpt, pliumpt, pliumpt. Dieve tu mano! Akmenys! Galėjau juos pačiupinėti savo rankomis. Vieni atrodė kaip tamsūs žali lęšiai, kiti – didesni ir apvalūs, kaip graikiniai riešutai. Dabar tapo aišku, kodėl man nuolatos pūtė pilvą ir kietėjo viduriai.
Trečiąją dieną pažiūrėjau į veidrodį ir nustėrau iš nuostabos. Atrodžiau daug jaunesnė ir gražesnė. Pasirodė, jog numečiau tris kilogramus! Stebuklas! Nors jaučiausi pavargusi, nuėjau į parką. Lėtai pakėliau galvą ir ilgai žiūrėjau į medžius, mėgaudamasi per lapus šokinėjančiais saulės spinduliais ir vėjeliu, švelniai glostančiu mano skruostus.
Po tų trijų dienų pabudau su taika širdyje. Mano oda tapo švaresnė, žvilgsnis – atviresnis, o klausa ir uoslė – aštresnės.
Ketvirtąją dieną pradėjau valgyti ir supratau, kodėl pasninkas yra toks svarbus. Pirma, ko užsimaniau, buvo ne cukrus, mėsa ar pienas (beje, visi šie dalykai maitiną vėžį), bet žalumynai, su kuriais mano liežuvis anksčiau net nebuvo susidūręs. Iki šiol prisimenu pirmą šviežio žalio agurkėlio kąsnį ir morkos skonį, tokį, koks jis buvo iš tikrųjų – be cukraus, druskos, padažo, prieskonių... Skanumėlis!
Pasninkas išmokė mane pajusti maisto gyvumą ir tyrumą. Mano šaldytuve atsirado vietos agurkams, avokadams, kriaušėms, pomidorams, miško uogoms, briuseliniams ir lapiniams kopūstams... Pradėjau eksperimentuoti su daržovių, vaisių ir žolelių kokteiliais. Mano kova su vėžiu tapo žalia. Gyvensena – taip pat.
Tačiau organizmo valymas nebuvo mano vienintelė pareiga. Nadia pasakė, kad per tris dienas taip pat turiu peržvelgti visą savo gyvenimą ir atlikti tris užduotis. Pirmąją dieną turėjau surašyti viską, ko daugiau nebenorėjau matyti savo gyvenime. Antrąją – vardus visų žmonių, kuriems turėjau atleisti ir padėkoti už neįkainojamą savo asmenybės augimo galimybę. Trečiąją – sukurti naujo savo gyvenimo viziją.
Iš pradžių mano nusilpusios rankos vos išlaikydavo rašiklį. Kartais užtekdavo tik vieno žodžio, o kartais jie liete liedavosi. Pirmąją dieną rašiau lėtai ir ramiai. Parašiusi nurodžiau datą ir sudeginau. Antrąją dieną kurpiau radikalaus atleidimo laiškus visiems „mane įžeidusiems priešams“. Taip, kaip pataria Kolinas Tipingas savo knygoje „Radikalus atleidimas“. Pirmasis atleidimo laiškas alsavo liūdesiu, nusivylimu ir pykčiu. Antrasis tapo tų žmogelių poelgių analize. Žinojau, kad jie negalėjo pasielgti kitaip, nes savo gyvenime buvo matę daug tamsos.
Trečiasis laiškas buvo pats neįprasčiausias. Jis mane nuramino ir nudžiugino, nes aš visiems jiems (o ypač – savo buvusiam vyrui)... dėkojau: „Man reikėjo kažko, kas padėtų mano tobulinimosi kelyje. Kentėdama dėl Jūsų poelgių, galėjau greičiau mokytis. Aš gerbiu Jūsų pastangas, ir esu Jums dėkinga. Tik su Jūsų pagalba tapau budresnė ir išmintingesnė, išmokau gyventi dabartimi“... Mano mažame balkonėlyje degė daugybė popierių.
Trečioji užduotis buvo kūrybinė, neleidusi man skųstis ir paskęsti juodose mintyse – aprašiusi savo naujos kasdienybės viziją, ėmiau nujausti vis ryškiau žibančią šviesą.
Praėjus trims išbandymo dienoms, jaučiausi daug geriau nei bet kada anksčiau. Grįžau pas medikus pasitikrinti. Jie vis dar buvo įsitikinę, kad sergu mirtina liga. Nutaisę susirūpinusias minas, daktarai, žvilgčiodami tai į vieną, tai į kitą kampą, ištarė tą pribloškiantį sakinį: „Jūs turite vėžį. Operacija – būtina. O jei tai nepadėtų...“ Taip, jie jau spėjo viską suplanuoti: ligoninę, lovą, datą... Jiems atrodė, kad aš paklusniai linkčiosiu galva ir klusniai darysiu viską, kas man bus liepta. Buvau naivi, bet ne kvaila.
Šypsodamasi papasakojau, kaip atsikračiau akmenukų, hipoglikemijos, trijų kilogramų. Pasakiau, jog esu pasiruošusi žengti dar toliau.
Tai buvo išties keistas susitikimas. Aš jaučiausi puikiai, o jie suglumo, vargiai besistengė mane kuo nors įtikinti. Juk man buvo viskas gerai – aš jaučiausi gyva. „Ar žinote, kodėl sergu?“ – paklausiau. „Jeigu mes žinotume, gautume Nobelio premiją“, – juokdamiesi atsakė mokyti vyrai. „Tad kodėl turėčiau klausytis jūsų nuosprendžių?“ – paklausiau ramiai, bet ryžtingai. Jie nutilo ir nudelbė akis į grindis.
Nors niekas man nedavė Nobelio premijos, žinojau, kodėl sergu. Mane žlugdė nuodingas maistas ir nuodingos mintys. Viskas, ko man dabar reikėjo, buvo laikas. Laikas visa tai pakeisti, atsikratyti visko, kas kliudė jaustis laiminga. Tam paskyriau keturis mėnesius. Atradau jogą, kung-fu, tai-či, pedalų mynimo, plaukiojimo ir paprastų pasivaikščiojimų malonumą. Numečiau 37 kilogramus.
Dingo putlutė, spuoguota, kompleksuota moterėlė. Draugai nebegalėjo manęs atpažinti. Aš sutikdavau juos gatvėje ir prisistatydavau. O jie, išgirdę mano vardą, plačiai atverdavo akis ir džiaugdamiesi stebėdavosi. Savo tolesnio gydymosi progresą stebėjau kas dvi-tris savaites darydamasi ultragarso tyrimus. Galutiniai rezultatai medikus tiesiog pritrenkė. Vėžys pasitraukė.
Metai bėga, bet aš vis dar gyva. Dabar turiu daugiau energijos nei būdama aštuoniolikos, atrodau jaunesnė nei būdama dvidešimt penkerių. Dar negavau premijos už savo ginklą prieš vėžį, bet jis, farmacinių kompanijų nenaudai, buvo veiksmingas.
Likimas mane apdovanojo. Ir dalis tos dovanos neabejotinai buvo vardu Nadia. Iki šiol nenustoju dėkoti už tai, kad ji užsuko į mano gyvenimą.
