Publikuojame leidyklos „Alma littera“ išleistos Evos Tombak knygos „Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis“ ištrauką.
*******************
6. Laimė ir dabar
„Sure baby, mañana“, – daugybę metų kartojau paskui Kerouacą. Pastaruoju metu lioviausi. Gal nusprendžiau, kad bitnikai išėjo iš mados, o gal pavargau mañana gaudyti iš visų pakampių. Tačiau šypsausi. Visada mañana. Nuostabus žodis, kuris reiškia dangų, rojų ar rytojų. Rytojų, kuris niekada neateina.
Tingime, nenorime daryti – tempiame iki rytojaus. Nesiseka – sau ir kitiems kabiname makaronus, kad rytoj viskas pasikeis. Draugus, į bėdos spąstus įkliuvusius, raminame, kad tamsiausios sutemos būna prieš aušrą, o rytas protingesnis už vakarą. Tačiau rytojus neateina. Jis niekada neateina. Rytą pramerkiame akis ir ką matome? Ogi vėl šiandiena. Ir vėl šiandiena. Rytojaus – nė kvapo, nė mažiausios užuominos. Rytojus neegzistuoja.
Rytojus yra abstrakcija, giluminė filosofinė sąvoka, suprantama nebent patiems filosofams. Todėl taip mažai žmonių keičia savo gyvenimus. Dauguma visas viltis iki paskutinio kiaušinio laiko sukišę į rytojaus krepšį. Vargšeliai neišmanėliai nežino, kad kliautis reikia čia ir dabar! Tomorrow never comes, nes kai ateina tomorrow, vėl yra šiandien. Todėl niekada neprašauna išpažįstantys filosofiją nieko nedaryti. Nedarymo filosofija skelbia: tai, ko gali nedaryti šiandien, palik iki rytojaus. Gal iš viso neprireiks.
O ką tu darytum, jei, pavyzdžiui, tavo pirmadienis niekada nesibaigtų? Jei įstrigtum jame kaip vinilinės plokštelės rievėje ir tos pačios dainos žodžius kartotum, kartotum be galo? Jei kas rytą pabustum ir darytum vis tą pat, jei tuos pačius įvykius ar veiksmo nebuvimą be paliovos išgyventum iš naujo? Kaip aktoriaus Billo Murray filme „Švilpiko diena“ vaidinamas Filas Kolinsas, kuris kiekvieną rytą pabunda tą pačią Barsuko dieną ir galop suvokia, kad yra įstrigęs amžinybėje. Užkeiktas nuolat grįžti į tą pačią dieną, tą pačią vietą, matyti tuos pačius žmones dieną kiekvieną. Amžinai. Amen.
F. Nietzsche labai panašų klausimą kėlė knygoje „Linksmasis mokslas“: „O kas, jei vieną dieną ar naktį tu suvoksi, kad šis niekingas gyvenimas, kurį dabar gyveni, yra ne tik vienintelis, bet ir niekada nesibaigs, kartosis ir kartosis daugybę kartų, begalę sykių. Ir jame nebus nieko nauja, kiekvienas džiaugsmas ar skausmas, kiekviena mintis sugrįš, kartosis kiekvienas mažmožis ir kiekvienas didelis gyvenimo įvykis, patinka ar nepatinka, niekada tavęs nepaliks. Ir viskas aidės tokia pat eilės tvarka. Netgi mėnulio pilnatis ir voratinklis tarp medžių, žvaigždėta vasaros naktis, nesibaigiantys lietūs, neišspręsti santykiai bus tokie pat… Ir ši akimirka, ir tu pats. Amžinas smėlio laikrodis bus nuolat apverčiamas, o kartu su juo – ir tu pats, smėlio dulkelė.“
Ir „Švilpiko diena“, ir F. Nietzsche antrina hinduistų Samsaros koncepcijai apie amžiną būties cikliškumą ir reinkarnacijų pasikartojimus. Tik F. Nietzsche tai vertina nuobodžiau – atgimstama ne skirtingais pavidalais, o tuo pačiu įgrisusiu apvalkalėliu. Didysis mąstytojas mūsų negąsdina, neteigia, kad būtent taip viskas ir vyksta tikrovėje. Jis paprasčiausiai klausia: jei taip būtų, ar galėtume įsivaizduoti savo pojūčius? Kaip reaguotume? Supyktume ar išprotėtume? Nusižudytume, neigtume tokį gyvenimą kaip baisiausią kančią? O gal išmoktume jį mylėti?
F. Nietzsche tai vadina likimo meile – amor fati. Jis ragina pamilti savo gyvenimą, net jei šis būtų tikras pragaras. Turime eiti meilės keliu, nes tik meilės ir susitaikymo kelias mus išlaisvina: „Ką reiškia mylėti savo likimą? Mylime savo likimą, kai vertiname tai, kas mums nutinka, užuot siekę išsiveržti į kitą laiką, kitą erdvę; kai stengiamės būti su tais, kurie yra šalia, o ne su kitais žmonėmis. Amor fati – tai sugyvenimas su tikrove nebandant dangstytis iliuzijų šydu. Tikrovė baugina. Gyvenimas nei teisingas, nei gailestingas. Mylėti savo likimą gali tik stiprūs žmonės.“
„Per metus yra vos dvi dienos, kurias būtų galima išbraukti iš gyvenimo“, – sakė Dalai Lama. Viena vadinasi vakar, o kita – rytoj. Įskaitytina tik šiandien. Tik šiandien yra diena, kurią tinka ne tik mylėti, bet ir rodyti meilę. Ne tik svajoti, bet ir įgyvendinti svajonę. Ne tik jausti kaltę, bet ir atsiprašyti ar ką nors nuveikti tokio gero, kad kaltės jausmas susitrauktų iki musės lervos dydžio taškelio. Ir toji šiandiena gali prasidėti šiandien. Pavyzdžiui, šį pirmadienį.
