Moteris laive
Jaunų, dailių moterų dirbti žvejybos ar prekiniuose laivuose anksčiau nepriimdavo. (Išimtis – keleiviniai laivai.) Dabar kartais ir jų priimama, bet tada jau paties kapitono arba vyresniojo jo padėjėjo atsakomybė; jie jas ir globoja.
Galima į valias kalbėti apie lyčių lygybę ir šventai su viskuo sutikti. Moterų būna gerų laivavedžių – buvusioje Sovietų Sąjungoje tokias pareigas turėjo bent keletas. Bet kur kas aukščiau už lyčių lygiateisiškumą yra gamtos arba pono Dievulio įsakymas daugintis, taigi mylėtis, vadinasi, ir įsiklausyti vienam į kitą ir net turėti malonumo būnant paklusniam.
Jūra visada buvo nuožmi jūreivio varžovė. Šiuolaikiniai laineriai tik žmogui atrodo milžinai. Vandenynui jie mažesni už vaikišką desertinį šaukštelį, ir jis dažnai šitai parodo. Šiuo metu pasaulyje per parą vidutiniškai paskęsta trys laivai.
Visi jūrininkai tai žino. Tai mūsų kaulų čiulpuose. Tai leidžia pajusti niekur kitur nematytą bendrumą. Šis šventas jausmas būdingas net ir visai primityviems padarams. Bet jis išgaruoja horizonte pasirodžius moteriai. Ir nelabai svarbu, kokia ji. Dauginimosi instinktas, suputoję hormonai galingesni už įsakymus ir padorumo taisykles.
Todėl visų tautų ir visų laivynų tradicijos skelbia, kad moteris laive – pavojus. Niekur neparašyta, bet visi tą žino. Į povandeninį laivą ji nė kojos negali kelti. Nes jame tarnyba – nuolatinė gūduma.
Tiesa, amerikiečiai neigia tokį požiūrį, tarsi instinktai būtų prietaras, tik nekaip jiems sekasi tai įrodyti, nors gyvenimas amerikiečių laivuose kitoks. Švieži vaisiai kasdien, pašto lėktuvas kas savaitę, vesti kolegę galima – kapelionas čia pat. Tik po vedybų namo reikės išskristi tuo pačiu pašto lėktuvu.
Į Klaipėdos laivus seniau ateidavo jau pažinusios gyvenimo kartėlį moterys, dabar irgi panašiai. Šlauningos ir tiesaus žvilgsnio. Tokiai prisimeilinti galbūt ir gali, tik jos neapgausi. Jos turi šeštą, o gal ir aštuntą pojūtį. Vien pirštu prisilietusi, o kartais vos pažiūrėjusi gali pasakyti, ko vyras vertas.
Laivuose jų išvengti beveik neįmanoma. Jos ten veržiasi, nes jūroje uždarbis geresnis. Kai kurioms vaiką ar net porą jų reikia išpenėti. Kitoms naują lizdą susisukti. Avantiūristinis pradas joms retai svarbus.
Laivai be moterų irgi sunkiai išsiverčia. Virėjauti laive ir dingti nežinomybėje patyręs virėjas neis. Eina arba ką tik iškeptas kursuose virėjas, arba nusenęs jūrininkas, kuriam denio darbui jėgų trūksta, bet košę maišyti moka iš bendro išsilavinimo. Įgula sutartinai juos vadina moteriškais vardais. Atsikeršydami seniai virtuvės karščio prakaitą jiems lašina į sriubą.
Visi su palengvėjimu atsidūsta, kai virtuvės lange pasirodo moteris. Bėdas srėbsime paskui, dabar duok gerai pavalgyti.
Atlante siautė uraganas. Jūreiviai iki šiol jį atsimena. Laivai slėpėsi kur galėjo. VŽT ir VŽTŠ sulindo į Farerų salų fiordus.
Viename VŽT virėja buvo moteris. Retas atvejis, kadrų skyrius vengė siųsti moteris į mažus laivus, nes ten ankšta, moteriai nepatogu, bet Ziną – vadinkime ją tokiu vardu – turbūt tai traukė. Kadrų valdyba paskui teisinosi, kad virėjų trūksta, ir kapitonas dėl Zinos neprieštaravęs.
Neaišku, kurioje flotilėje ta istorija nutiko. Kaliningradas rodė pirštu į Murmanską: tai jo gauruočiai. Murmanskas – į Klaipėdą. O ši sakė, kad čia Rygos braižas. O gal čia viso labo jūreivių tautosaka, skirta pagąsdinti naujoms virėjoms.
Pirmą mėnesį Atlante nebuvo rūpesčių. Bet paskui Zinos elgesys ėmė keistis. Tai ji ilgai turškiasi dušinėje, nors gėlą vandenį įsakyta taupyti, neužsikabina durų ir inkščia šveisdamasi plaušine. Laivas mažas – kiaurai girdėti. Užmiršę darbus, vyrai klausosi ausis ištempę.
Tai vidurnaktį kažkur eina, prisidengusi vien prijuoste, droviai nuleidusi akutes. Tai kuždasi su kuriuo nors. Kiti apsimeta nieko nematantys. Vyras vėluoja budėti. O ji dingsta visai kito kajutėje.
Vyrai ėmė žvairuoti vienas į kitą. Du aštuoniolikmečiai praktikantai iš jūreivystės mokyklos susimušė. Zina aiškiai mėgavosi. Gal jai trūko pusiausvyros, gal troško seksualiai dominuoti.
Kai siaučia uraganas, net sausumoje žmonės būna prislėgti. Mažas spaudimas. Jūroje depresija kaip niekur kitur jaučiama, nes esi maža ir trapi visagalės gamtos dalelytė. Viskas krūtinėje sujaukta.
Tąkart, kai VŽT nuo uragano ieškojo užuovėjos Farerų fiorde, Zina atnešė vakarienę apsitempusi itin ankštu ir trumpučiu sijonėliu. Nemenkos jos strėnos veržte veržėsi per siūles.
– Zina, galėtum kukliau rengtis, – neištvėręs pusbalsiu pasakė Pompa.
Ji paglostė jam petį.
– Katyte... katinėli... Nereikia.
Kai ji nuėjo į virtuvę, Pompa tyliai pasakė:
– Išmestų ją kas nors iš laivo toliau nuo mūsų galvų.
Rytą jos nebebuvo. Buvo paskelbtas aliarmas. Vyrai nuodugniai apieškojo laivą. Niekur nė pėdsako. Jos kajutė tvarkinga. Abi gelbėjimosi valtys ir keturi gelbėjimosi plaustai vietose. Kai krata baigėsi, vienas kursantas ėmė rėkti, kad yra tik trys plaustai. Vienas dingęs, virvės nupjautos.
Kiti ginčijosi, kad ketvirtas dar buvo, kai paieška prasidėjo. Kažkas norėjo, kad atrodytų, tarsi Zina pabėgo.
Kapitonas susisiekė su Torshauno uostu, pakrantėje tuoj pasirodė policijos džipas, paskui antras. Apvažiavo įlanką nuo vieno iškyšulio iki kito, paskui dar kartą. Vaikščiojo krantu pėsti. Pranešė per radiją, kad nerado jokių pėdsakų.
Kapitonas pranešė vadovybei. Gavo atsakymą: kai tik baigsis audra, grįžti.
Tardytojams nepavyko nieko išpešti iš jūrininkų. Niekas nieko nežinojo, nors tu juos užmušk.
Pompą iš darbo išmetė. Jis džiaugėsi, kad nepasodino.
Kai Klaipėdos laivai pakėlė Trispalvę, pompų pareigybė dingo be pėdsakų. Jūreivių darbui tai nepadarė jokios įtakos. Tik vienatvė mėnesių mėnesius maišant tolimus vandenis, nejaučiant šiltos rankos, vaikiškos pėdutės prie skruosto niekur nedingo, – tas įprasto gyvenimo ilgesys toks pjaunantis, kad dažnai tenka savęs klausti, ar tau dar nepasimaišė galvoje?
************************
Sigitas Parulskis knygą „Nutylėtų lelijų miestas“ pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., šeštadienį, 13 val. 5.1 salėje. Renginį moderuos literatūrologė Jūratė Čerškutė.
Algimantas Čekuolis knygą „Apie jūreivius. Jų meilės ir kitos tikros istorijos“ pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 26 d., penktadienį, 17 val. 5.1 salėje. Renginį moderuos lenktynininkas Benediktas Vanagas.
Kastytis Braziulis knygą „Visiškai slaptai“ pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 28 d., sekmadienį, 10 val., Rašytojų kampe. Renginį moderuos Dalius Stancikas. Dalyvaus Darius Kuolys ir Tomas Dapkus.
Erika Umbrasaitė knygą „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ kartu su rašytoja Lina Ever pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., šeštadienį, 20 val., 5.2 salėje. Renginį moderuos Daiva Tamošiūnaitė.
Eva Tombak knygą „Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis“ pristatys Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., šeštadienį, 10 val., 5.5 salėje. Renginį moderuos Tomas Tombakas.
