Iš Alytaus į Vilnių
Nerūpestingą vaikystę D. Lanauskas praleido Dzūkijos sostinėje – Alytuje. Ten, kur vietiniai grybus ir uogas neša kibirais. Sulaukęs šešiolikos, vaikinas susikrovė lagaminą ir iškeliavo į Kauną įgyti profesijos. Tris metus alytiškis skyrė studijoms Justino Vienožinskio menų fakultete, o jo duris užvėrė su medžio apdirbėjo diplomu rankose.
Tačiau to jaunam maksimalistui nepakako. Atsisveikinęs su Kaunu jis išvyko į sostinę, Vilniaus dailės akademiją, kur pasirinko skulptūros studijas. Tapęs diplomuotu specialistu, D.Lanauskas nepaliko nei Vilniaus, nei akademijos – pakviestas įsilieti į Dailės akademijos bendruomenę, jaunas vyras pasiūlymą priėmė.
„Galiausiai pajutau norą ieškoti naujų idėjų“, – sprendimą atsisveikinti su menininkų kalve motyvavo pašnekovas. Dar viena priežastis, lėmusi jo pasirinkimą – verslumas, kuris buvo kur kas stipresnis nei pedagoginis pašaukimas. Todėl baigęs karjerą akademijoje, D.Lanauskas ėmėsi, kaip pats sako, nedidelių versliukų Vilniuje.
„Man viskas sekėsi. Turėjau darbą, draugus, namus“, – visgi visiškos pilnatvės, pasak Dainiaus, siela nejuto. Vyras save pričiupdavo galvojant, kad gyvenimas sostinėje tarsi ilgai besitęsianti komandiruotė, o namai, kuriuose jis gyvena, – viešbutis, bet ne ta vieta, kur turėtų dainuoti jo širdis.
Lemtingas interviu
„Buvo 2007-eji – laikas prieš krizę. Praktiškai visi, kurie tada investavo, darė tai sėkmingai. Aš buvau vienas laimingųjų“, – su šypsena devynerių metų senumo įvykius prisiminė verslininkas. Vieną dieną jis netikėtai sulaukė bičiulio skambučio su prašymu duoti interviu žurnalui „Investuok“, kuriame buvo aprašomos sėkmingai investavusių žmonių istorijos.
„Sutikau ir sulaukiau jos – jaunos žurnalistės. Jai entuziastingai pasakojau apie krentančią rinką, kuri išryškins tikruosius lyderius“, – lemtingą pažintį su Sigita, kurią dabar vadina savo didžiąja meile, prisiminė alytiškis. Tiesa, šilti jausmai tarp judviejų įsiplieskė ne iš karto. Daugiau nei penkerius metus Sigita ir Dainius vienas kitą vaidino bičiuliais, o susitikę dalydavosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais, bet ne bučiniais ar apsikabinimais.
Būtent per pokalbį prie arbatos verslininkas ir sužinojo, kad Sigita kilusi iš Kauno – miesto, kurio jaunas vyras niekaip negalėjo pamiršti. Tačiau studijos aukštųjų mokyklų sostine tituluojamame Kaune jaunai merginai nepasirodė tokios viliojančios – ji pasirinko Vilniaus universitetą.
„Sigita dar mokykloje buvo labai aktyvi, visur norėdavo suspėti, o kadangi gyveno Aukštuosiuose Šančiuose, matyt, per tą skubėjimą iki Laisvės alėjos taip ir nenusileido (juokiasi). Todėl ir savo ateitį siejo ne su Kaunu, o su Vilniumi. Sostinėje ji jau turėjo darbą ir naujų draugų“, – spindinčiomis akimis apie mylimąją, kuri sužavėjo ne tik savo išvaizda, bet ir begaliniu optimizmu, kalbėjo skulptorius.
Šviestuvas padėjo tašką
Kaip iš Alytaus kilęs vyras suprato, kad jo vieta – Kaune? Dainius visada jautė nepaaiškinamus sentimentus šiam miestui, tačiau galutinai apsispręsti jam padėjo sietynas. Taip, spalvotas tarpukario laikų sietynas, dėl kurio vyras atsidūrė Žaliakalnyje, bičiulio močiutės, kuri iškeliavo į dausas, namuose.
„Pamatęs liustrą, užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti, kur ji turėtų kabėti. Kitos vietos, kaip tarpukario laikų butas Kaune, negalėjau neįsivaizduoti“, – lemtingą įvykį prisiminė D. Lanauskas. Tiesa, tąkart jis įsigijo ne tik sietyną, bet ir likusius senus baldus – tokia buvo bičiulio sąlyga. Šis pirkinys ir paskatino kolekcininką dar labiau domėtis art deco stiliaus baldais.
Nors tada dar nebuvo pora, tačiau Sigita tapo šviestuvo pirkimo liudininke. Dabar Dainius juokauja, kad pats likimas nusprendė, kas su kuo ir kur turi būti. Beje, visai neseniai iš savo dėdės vyras sužinojo, kad šiame mieste gyveno net penkios jų giminės kartos, todėl dabar jam tapo lengviau paaiškinti, iš kur tas vidinis šauksmas Kaunui.
„Kažkada savęs paklausiau, kur norėčiau gyventi, jei turėčiau labai daug pinigų. Atsakymas buvo tas pats – Kaune“, – savo pasirinkimo tikrumu neabejojo verslininkas. Kaip pavyko įkalbinti Sigitą grįžti į Kauną? Palaipsniui. Tiesa, jaunai moteriai apsispręsti padėjo ne Dainiaus sietynas, o butas, kurį įsimylėjęs vyras jiems išrinko.
„Įvyko maža apgavystė. Parodžiau jai vieną butą, tačiau nusipirkau kitą tame pačiame name. Nepaisant to, Sigita spėjo jį įsimylėti. O moterys jau tokios, kai įsimyli, tai paskui sunkiai paleidžia“, – juokėsi pašnekovas.
Kviečia jaunus žmones
Dabar tikraisiais savo namais 40 metų Dainius ir dešimčia metų už jį jaunesnė Sigita vadina jaukų butą Žaliakalnyje, į kurį iš Vilniaus persikėlė beveik prieš metus. Tiesa, čia dar nebaigti remonto darbai. Kai kampuose viskas stos į savas vietas, lubose garbingai įsitaisys ir senasis šviestuvas-piršlys, kuris dabar keliauja po parodas.
Paklaustas, ar nebuvo sunku išbraukti sostinėje praleistų metų ir naujame mieste pradėti rašyti naują istoriją, kolekcininkas tikino, kad jam padėjo kitoks požiūris. Dainius pardavė Vilniuje turėtą dailės reikmenų parduotuvę, o Kaune sėkmingai perka senus art deco stiliaus baldus, juos restauruoja ir pardavinėja. Beje, vos prieš kelis mėnesius skulptorius buvo surengęs ir senų baldų parodą „ArtDeco Kaune 1919–1940. Namų jausmas“, kuria kauniečiams norėjo priminti apie ypatingą jų pačių turimų daiktų vertę.
„Esu verslus žmogus, todėl man nėra svarbu, kur dirbti. Jaunus žmones raginu nebijoti iššūkių, – lenkdamas pirštus D.Lanauskas vardijo gyvenimo šiame mieste privalumus. – Čia – nuostabi gamta ir upių santaka. Čia – garsiosios Kauno klinikos, kuriose puikiai aptarnaujama, ir tarptautinis oro uostas. Čia bus ir „Rail Baltica“ geležinkelis, kryžiuosis net keli Europos transporto koridoriai. Čia – mažiau kamščių, kuriami ir geri dviračių keliai.“
Be to, pasak pašnekovo, Kaune labai stipri katalikų bendruomenė, o sužadėtiniams, kurie rugpjūčio 14-ąją aukso žiedus sumainys ne Kauno Rotušėje, bet Šv. Gertrūdos bažnyčioje, tai ypač svarbu. Jei poros draugams vis dar trūksta argumentų, kodėl jie nusprendė palikti Vilnių, Dainius moka atsikirsti.
„Turėjau matematikos mokytoją, kuri, jei ko nesuprasdavome, viską aiškindavo versdama pinigais. Imuosi tos pačios taktikos gindamas savo argumentus. Tarpukario laikų butas Kaune su aukštomis lubomis ir parketu kainuoja tiek, kiek sovietinis daugiabutis Vilniaus Fabijoniškių ar Pilaitės mikrorajonuose. Draugams daugiau klausimų nekyla“, – tikino verslininkas.
Kaunas – mažasis Niujorkas
Dainius prisimena dar studijų laikais kartu su bendrakursiu turėjęs ritualą – kasdien išilgai pereiti Laisvės alėją. Dabar to vyras nebedaro, atvirkščiai – renkasi atokesnes gatveles ir, bėgdamas ristele arba eidamas spartesniu žingsniu, gėrisi nuostabiais Kauno pastatais, kurių čia itin daug.
„Sužadėtinei turbūt jau nusibodo mano kalbos apie architektūrą, bet aš nieko negaliu pakeisti. Vis dar esu beprotiškai įsimylėjęs šį miestą“, – Kauną su Niujorku tapatino D.Lanauskas. Kodėl su Niujorku? Viename pagrindinių pasaulio finansų ir komunikacijų centrų, pasak pašnekovo, viskas išdėstyta kvadratais, kaip ir Kaune. Vilnius – labiau panašus į dvaro struktūrą, kur prilipdoma ar „išdygsta“ vis naujų priestatų.
„Kaune gyvena ir dirba fantastiškų architektų. Jei jie turėtų daugiau finansinės laisvės, manau, Kaunas galėtų būti ultramodernios architektūros miestas“, – specialistų profesionalumu neabejojo verslininkas. Prieš dvejus metus pasiekęs duobės dugną, dabar Kaunas atsispyrė ir sparčiais žingsniais eina pirmyn, tačiau, kad įgautų pagreitį, jam vis dar reikia daugiau gyventojų: jaunų šeimų ir studentų, kurie baigę studijas liktų Kaune, o ne išsibarstytų po kitus miestus.
„Tik tada, kai šie jauni žmonės liks čia ir mokės mokesčius, mes jausime jų pridėtinę vertę“, – savo mintis dėstė vyras. Paskutinį kartą, pasak jo, gyventojų augimas buvo fiksuojamas 2004 m., kai į Kauną atsikraustė gyventi kiek daugiau nei trys šimtai žmonių. Žinoma, kad miestas suklestėtų, reikėtų bent penkiasdešimties tūkstančių naujų gyventojų ir bent kol kas, Dainiaus skaičiavimais, tai nėra realu, tačiau miesto valdžia galėtų išsikelti tokį tikslą.
Ekskursijos draugams
Minčių apie gyventojų skaičiaus didinimą šalin neveja ir Dainius su Sigita, todėl neretai juokais skaičiuoja atstumą iki artimiausių darželių. Juos ir laisvų vietų skaičių grupėse, vyras įvardija kaip dar vieną miesto privalumą, kurį turėtų įvertinti jaunos šeimos.
„Normalu, kad galvojame apie vaikus. Ir seneliai strategiškai patogioje vietoje gyvena – būtų, kas padeda“, – šyptelėjo pašnekovas. Pėsčiomis nužingsniuoti iki Sigitos tėvų, kurie nesitveria džiaugsmu, kad jų dukra sugrįžo į gimtąjį miestą, trunka pusvalandį, o automobiliu – 7 min.
Dainius juokauja, kad savaitgaliais, kai būsimi uošviai ruošia skanius pietus, kelionė trunka dar trumpiau.
„Kaip bendraujame su draugais? Dabar jie dažniau lanko mus Kaune nei mes juos Vilniuje“, – Dainius pridūrė, kad kiekvieną apsilankymą stengiasi paversti maža pažintine ekskursija po Kauną: pasivažinėja garsiuoju funikulieriumi, pakyla ant Prisikėlimo bažnyčios stogo, parodo mažiau žinomas ypatingas miesto vietas. Pašnekovas pastebi, kad draugai vis mieliau Kaune praleidžia ne kelias valandas, o visą savaitgalį.
„Taip, mano gyvenime yra dvi meilės – Sigita ir Kaunas. Žinoma, sužadėtinė – pirmojoje vietoje“, – su šypsena pokalbį baigė alytiškis, kurio venomis teka kauniečio kraujas.
