Lietuvos pirmojo visuotinio gyventojų surašymo duomenimis (1923), Molėtuose gyveno 1772 gyventojai, iš jų – 1343 žydai.
Net ir likvidavus žydų autonomiją 1926 m., liko gerai veikianti žydų švietimo sistema. Lietuvos valstybė buvo suinteresuota, kad žydai mokytųsi ne tik jidiš ir hebrajų, bet kartu išmoktų ir lietuvių kalbą – atitrūktų nuo rusų ir vokiečių kalbų įtakos. Lietuvos valstybės sukūrimas leido suklestėti žydų draugijoms, labdaros organizacijoms.
Molėtuose buvo ir Žydų karių sąjungos skyrius, kur veikė žydų kariai, dalyvavę atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Sąjunga palaikė žydų interesus, rūpinosi jų patriotizmo ugdymu. Molėtuose veikė ir Pamatinio Palestinos fondo ir Žydų tautinio fondo draugijos skyrius. Kai 1940 m. SSRS okupavo Lietuvą, dauguma žydų draugijų, sąjungų ir organizacijų buvo uždarytos.
XX a. pr. Lietuvoje didžioji dalis lietuvių vertėsi žemės ūkiu, o žydai – prekyba ir amatais. Nors pagal surašymą, žydų turtinė padėtis Molėtuose buvo geresnė nei lietuvių, jiems priklausė didžiausia nekilnojamo turto dalis, bet šių tautų bendravimas kelis amžius nekėlė didelių konfliktų.
Vis dėlto valstybingumą įtvirtinę lietuviai buvo vis labiau raginami rūpintis savo tautos ekonomine padėtimi ir perimti prekybą į savo rankas. Būtent ekonominė konkurencija tapo įtampos tarp lietuvių ir žydų priežastimi. Lietuvių kooperatyvai buvo remiami valstybės. Lietuvos verslininkų draugijos „Verslas“ agitacija, kad nebūtų perkama iš žydų, taip pat smarkiai paveikė žydų ekonomiką. Kartais ir kunigai iš sakyklų patardavo, kad lietuviai pirktų tik kooperatyve, o pirkdavę iš žydų buvo smerkiami. Savo ruožtu žydai sinagogose rengė atsakus prieš tokius lietuvių žingsnius.
Prie lietuvių ir žydų tarpukario nesutarimų prisidėjo ir tai, kad žydų bendruomenei įtaką darė iš bolševikinės Rusijos sklidusios proletarinės idėjos. Jauni Lietuvos žydai, ypač kilę iš vargingesnių sluoksnių, suartėjo su komunistine organizacija, kuri nepriklausomoje Lietuvoje buvo už įstatymo ribų.
Istoriografijoje nurodoma, kad Molėtuose prieš II pasaulinį karą komunistinėms organizacijoms priklausė tik žydai. 1940 m. vasarą prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai komunistuojantys žydai galėjo legalizuotis, užimti atsakingas pareigas, jų paslaugomis naudojosi ir represinės sovietinės struktūros.
Didžioji katastrofa
Didžioji Molėtų krašto žydų katastrofa prasidėjo 1941 m. birželio mėnesį, kai į miestelį įžengė naciai. Jau pirmą savaitę buvo suimta ir nužudyta 60 žydų jaunuolių. Senieji molėtiškiai prisimena, kad į miestelį buvo atvykę tik 5-6 vokiečiai, o tvarkos palaikyti liko tik vienas. Vokiečiai suorganizavo vietinių baltaraiščių būrius žydų sargybai įkurtame gete Molėtų centre tarp Vilniaus ir Kauno gatvių, taip pat šaudymams ir turto dalyboms.
Lietuvoje įvykdyto masinio žydų naikinimo viršininkas ir apskaitininkas buvo SS pulkininkas štandartenfiureris Karlas Jägeris, 3-ojo operatyvinio būrio vadovas. Jo 1941 m. raportai – tai savotiškos masinių žudynių Lietuvoje buhalterinės knygos: „Šiandien galiu konstatuoti, kad 3 operatyvinis būrys pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra...“.
Per vieną 1941 m. rugpjūčio 26 dieną ir naktį buvo nužudyti ir užkasti 700 Molėtų žydų. Štandartenfiurerio K. Jägerio ataskaitoje rašoma, kad 1941 m. rugpjūčio 29 d. Utenoje ir Molėtuose buvo nužudyti 1469 vaikai. Žydų kūdikiai dažnai net nebuvo šaudomi, juos žudikai paprasčiausiai gyvus sumesdavo į duobes ir užkasdavo kartu su tėvų lavonais.
Nužudytieji:
Ruth Liberman atsiminimai: išdavė kaimynai (Izraelis, 2011)
Adina, arba kaip ją visi vadino – Dina buvo ištekėjusi už mano dėdės Moišės Šochoto. Jie buvo jauni, neseniai vedę. Kai pradėjo rinkti žydus iš namų, Moišė buvo Utenoje. Ten tikriausiai jį ir nužudė. Dina buvo nėščia – laukėsi pirmojo vaikelio. Ji ir jos penkiolikmetė sesuo (jos, deja, nepažinojau) pasislėpė kaimynų sandėlyje. Neseniai paaiškėjo, kad tai buvo Donato Ivanausko senelio vaistininko Jeronimo Ivanausko namai. Ten jos slėpėsi tris mėnesius. Jos panoro išeiti ir pažiūrėti, kas liko gyvi ir kas liko jų namuose.
Jas apkutojo didelėmis skaromis, davė kibirus į rankas ir jos išėjo. Bet netrukus jas pažino kaimynai ir tuoj pat atvedė žmones iš komendantūros. Taip jos ir žuvo. Šias istorijas man papasakojo mano mama – Michlė Šochot, vyriausioji Pinko Šochoto duktė. O ji, grįžusi iš evakuacijos, visa tai išgirdo iš kaimynų lietuvių.
Mano senelis Pinkas Šochotas
1941 m. rugpjūčio mėnesį visus Molėtų žydus vedė sušaudyti. Vyrus, moteris, senelius, seneles ir vaikus. Prieš sušaudymą juos uždarė sinagogoje, kuri tuo pačiu yra ir žydų mokykla, ir tris dienas laikė be maisto ir vandens. Mano senelis kreipėsi į rabiną: „Rabi, tėra tik šeši vokiečiai, mes galėtume su jais sutvarkyti ir išlakstytume į visas puses – kas nors išsigelbėtų“. Bet rabinas atsakė: „Tai Dievo valia, jei mes išeisime iš gyvenimo“.
Giedodami „Marselietę“, pirmieji į duobę šoko komjaunuoliai. Tada privertė šokti visus kitus. Mano senelis negalėjo su tuo susitaikyti – mirti be jokio pasipriešinimo. Jam pasimaišė protas – perplėšė mano močiutės suknelę ir puolė vieną vokietį, norėdamas perkąsti jo gerklę, bet iškart buvo nušautas. Mano trimetis pusbrolis Motale tris kartus iššliaužė iš duobės, bet jį kaskart vėl įmesdavo į duobę. Aplink stovėjo kaimynai ir žiūrėjo, kaip žudo žydus. Buvo atitemptas ir senas, ligotas daktaras Albertas Jauniškis, kad ir jis žiūrėtų, kaip miršta jo draugai žydai. Matydamas kūdikėlį ir jo norą gyventi, meldė vokiečių, kad jie jį atiduotų jam – jis išaugins vaiką kaip lietuvį. Bet tai nieko nepadėjo. Kitą dieną daktaras iš skausmo mirė.
Dėdė Ichakas (Icikas) Šochotas
Jis žuvo kitaip. Kitoje vietoje. Paprašė savo kaimynų lietuvių pagelbėti jam išsikasti miške žeminę, kur galėtų paslėpti savo turtą. Kai jis atėjo į mišką, jo ten patykojo ir užmušė. Nežinau, ar tai buvo iki visų žydų sušaudymo, ar po to. Tik žinau, kad į mišką atėjo vienas, be šeimos. Nuotraukoje jis sėdi.
Atsisveikinimo laiškas, kurį parašė Molėtų žydė savo vyrui į Pietų Afriką (gauta iš Yad Vashem muziejaus Jezuzalėje)
Brangūs Moše ir Beyle, būkite sveiki. Jei nori, kad mūsų linkėjimai išsipildytų, duok šiek tiek pinigų žmogui, kuris šį laišką tau pristatys. Jau dvi dienas nieko nevalgėme ir greitai būsime nužudyti. Prisimink šią dieną mūsų atminčiai: tai bus rugpjūčio 19. Tėvo namie nėra; kas žino, gal jis jau miręs. Visi yra apsirengę [ir pasiruošę] su savo mylimais vaikais, visi laukia. Mes visi [įkalinti] mokykloje. Nors laiko dar lieka pakankamai, bet trokštame, kad mirtis ateitų jau dabar.
Naujo mėnesio Avo pradžioje jie mus išvedė sušaudyti, bet įvyko stebuklas. Tačiau šiandien stebuklas įmanomas tik jei Dangus bus gailestingas... Būk sveikas ir stiprus. Mes, žydai, būsime auka, kad tu būtum išgelbėtas.
Tsipora
Yudelio Nutlevičiaus ir jo tėvo laiškas giminaičiams
Mano brangieji svaini ir broliene, <...> rašau jums apie mūsų tragišką mirtį, kuri pasiėmė visus miesto žydus – jie buvo nušauti per septynias Elulio mėnesio dienas. Aš pabėgau kartu su Yudke, Sarka ir Itsiku. Mes buvom labai susijaudinę ir pasimetėm. Jie nušovė Zeldą... kartu su visais kitais žydais. Visi Molėtų žydai yra užkasti kape už Molėtų, netoli Latekos. Mes su Judke 16 savaičių slėpėmės rūsyje. Mirtinai kankinomės... Šį laišką rašau iš kalėjimo. Skaičiuojame minutes, kol jie išsives mus sušaudyti. Tai įvyks už kelių minučių... Jie pagavo keletą žydų Anmisl gatvės 8 nr. kieme. Abba Shniplisker buvo ten su savo šeima. Jie atvyko čia kaip iš „kito pasaulio“, tai yra kentėję nuo alkio ir šalčio. Mes palikti be paltų; <...> jau Teveto mėnesio 10-ta diena.
Labai šalta. Mes turėjome eiti užsiregistruoti ir mus pagavo. Rytoj mus nušaus. <...>. Ella Gutz išsigelbėjo [pabėgusi] į Šiaulius. Aplinkiniuose miestuose neliko nė vieno žydo. Šiandien galima matyti, kaip pasaulis atrodo be žydų...<...> Laikykitės. Tai yra paskutiniai žodžiai nuo jūsų brolio, kuris žūna kartu su sūnumi Yudeliu Nutlevichiumi. Šiandien 1941 gruodžio 21. Tai bus mūsų atminimo diena. Štai adresas krikščionio, kuriam paliekam laiškus. Kai karas pasibaigs, jis juos jums išsiųs. Jei norėtumėt atsakyti, rašykit jam lietuviškai.
[Laiško pabaigoje pridėta:]
Brangūs dėde ir teta, tai mano paskutinis atsisveikinimo laiškas, rašau jums iš kalėjimo nuteistas mirčiai. Barbarai žudikai nuteisė mane – auką, kuri nepadarė jokio nusikaltimo. Tūkstančių tūkstančiai žmonių jau žuvo. Užmuštųjų kraujas nebus nutildytas. Labai liūdna palikti šį nuostabų pasaulį. Mes tik pradėjome gyventi, bet jau reikia mirti – man ir tėvui kartu su mūsų šeima. Mes nežinome, kur mūsų kūnai bus palikti. Aš baigiu savo laišką: gyvenkite laimingai ir mėgaukitės gražiu gyvenimu.
Jūsų ištikimas sūnėnas Yudelis Nutlevichius, kuris jau nebegyvas. Molėtai, 1941 gruodžio 21, iš kalėjimo, kelios dienos prieš mirtį. Laiškus parašė Molėtų žydai prieš pat žudynes (Yad Vashem, Jeruzalė, O.75/158, O.75/61)
Ko verti prisiminimai
Ko verti šiuolakiniai prisiminimai apie kraupiuosius įvykius po 70 metų? Gal čia daug tiesos, bet gal kai kas iš skausmingų perpasakojimų pasaulio? Bet šiuo atveju visi žodžiai svarbūs.
Molėtuose gyvenanti sentikė Nadiežda Vlaščenko sako vaikystėje buvusi Molėtų įvykių liudininkė – matė, kaip žydus varo centrine Molėtų gatve, prisimena jaunos žydės languotu švarkeliu, stumiančios vežimėlį, prakeiksmą. Ji pasakoja, kad lietuviai pažinojo žydus kaip savo penkis pirštus, o paskui šaudė. Vokiečiai tik fotografavo, filmavo, o baltaraiščiai užpiltom akim nebematė ką daro. Jei žydas prie duobės nesirengė, tai davė šautuvo buože ir šis virto į duobę ant nušautųjų.
Dviejų metukų vaikas nuo išgąsčio net nebeverkė, vidury duobės du rabinai meldėsi. Pasamdytas žmogus kūnus „štabeliavo“ – papila smėlio su kalkių mišiniu ir vėl guldo. Ilgai krutėjo žemė... Iš kur aš žinau? Todėl, kad mano tėvas buvo tris paras dingęs, o kai grįžo, tai tik gėrė ir pasakojo. Iš batų artelės jį paėmė. Liepė įsidėti maisto ir kastuvą. Tie, kurie šaudė, turėjo didžiulį bidoną samagono, tai semdavo kaušais ir šaudė. Miestelis buvo liūdnas, namai tušti, užkaltais langais. Mano broliui liepė ganyt iš žydų surinktas karves. Jos ganėsi netoli tų griovių, kur šaudė. Užuodė jos kraują, tai berniukas negalėjo jų sulaikyt. Tuomet išsidalino ir tas karves.
Anastazijos Kuliešovaitės mama tą dieną, kai buvo renkami miestelio žydai, ėjo į turgų. Kadangi ji buvo tamsiaplaukė, vokiečiai ir ją palaikė žyde ir kartu nusivarė prie duobės. Ją ten pastebėjo sesers bendraklasis, turėjęs šaudyti žydus, paaiškino, kad ji ne žydė, tuomet motiną paleido namo. Pasak Anastazijos, buvo tokių lietuvių, kuriais žydai pasitikėjo, paliko turtus, o šie turtą pasilikę, pranešdavo apie pabėgėlį ar besislapstantįjį. Pasak dar menančiųjų tuos įvykius, žmonės atskirdavo gatvėje, kur žydaitės dantistės paltukas, o kur žydo kromelninko apsiaustėlis. (Pagal „Anykštą“. A. Kuliešovaitė ir N. Vlaščenko 2012 m. žiemą šiuos žodžius patvirtino).
Gelbėtojus mušė ir kalino
Renkant medžiagą šiai knygai ir konkrečiai – šiam skyriui – radosi vis daugiau žmonių, kurie nurodė ne tik į nacių bendrininkus, bet ir į tuos kilnius Molėtų krašto žmones, kurie gelbėjo žydus, nepaisant gręsiančio mirtino pavojaus. Daugumos jų jau nėra gyvųjų tarpe, mažai išliko ir pačių išgelbėtųjų, kai kurių vaikai ar vaikaičiai neturi jokių įrodymų apie gelbėjimus, nes bet kokios nuotraukos ar kiti dokumentai būtų inkriminuojanti medžiaga rudiesiems ir raudoniesiems okupantams. Vis dėlto, yra kai kas išlikę.
Klemensas Kaušinis visą nacių okupacijos laikotarpį rūpinosi inžinieriaus Isako Judelevičiaus šeimos gelbėjimu, įtraukė ir savo seseris – Eleną Umbrasienę, kuri gyveno Molėtų rajone, Keršėniškių kaime ir Оną Navikienę, gyvenusią Alantos valsčiaus Ažuožerių kaime. Seserys žinojo, kad Raja ir Isakas Judelevičius yra žydai, kad jų visų gyvybei gresia mirtinas pavojus, tačiau tęsė pavojingą veiklą. Galiausiai I. Judelevičių nuvežė pas Molėtų rajono valstiečius Vitkauskus, gyvenusius Birutės (Juočių) saloje Siesarčio ežere. Rachelė Vitkauskienė čia gyveno kartu su suaugusiais savo sūnumis Juozu ir Povilu.
Gelbėtojai:
Deja, 1944-ųjų birželio vidury kažkam iš kaimynų įskundus, kad saloje pastebėtas pašalinis žmogus, salą užgriuvo policininkai, vadovaujami vokiečių karininko. Krata baigėsi tuo, kad broliai Juozas ir Povilas Vitkauskai buvo žiauriai sumušti ir įkalinti Utenos kalėjime, o I. Judelevičius uždarytas Molėtų daboklėje, vėliau Panevėžio kalėjime. Artėjant frontui, broliams Povilui ir Juozui pavyko iš kalėjimo pabėgti. Po patirtų žiaurių sumušimų jie ilgą laiką sunkiai sirgo. I. Judelevičiaus kelias per kalėjimus ir konclagerius baigėsi išvadavimu Vokietijoje, iš ten jis emigravo į Izraelį.
Pasilikusioms gyventi Lietuvoje Isako žmonai Rajai ir dukrai Gitai buvo leista emigruoti į Izraelį tik 1970 m. Praėjus daugeliui metų po karo, Judelevičių šeima susijungė. Teisuoliais buvo apdovanoti net trijų šeimų atstovai, karo metais gelbėję inžinierių I. Judelevičių, jo žmoną Rają ir dukrą Gitą. Greta kitų – buvusieji Molėtų rajono gyventojai Rachelė Vitkauskienė ir du jos sūnūs — Juozas ir Povilas Vitkauskai.
Giedraičių lietuvių išgelbėta žydė Mera Bender (pagal sūnaus Jono Butėno liudijimą, 2009)
Vokiečiams okupavus Klaipėdą, mano tėvelis Vladas Butėnas (g. 1913) persikėlė į Giedraičius, kur dirbo pašto viršininku. Visi miestelio žydai jį mylėjo. Prasidėjus karui, jis įsijungė į žydų gelbėjimą. Mano tėvas išgelbėjo Giedraičių gyventoją, mano būsimą motiną Merą Bender, jos draugę Simą Oguzaitę, jis padėjo gelbėtis ir Esfyrai Gutmanaitei. Gelbėjimo procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Slapstymosi vietas dažnai tekdavo keisti, ieškoti kitų patikimų žmonių.
Mera Bender prieš karą Giedraičiuose turėjo manufaktūros parduotuvę, miestelio gyventojai gerai ją pažinojo. Todėl reikėjo laikytis ypatingos konspiracijos. Iškilus pavojui, tėvas paprašė miestelio vargonininko Izidoriaus Steponavičiaus pagalbos. Mera Bender slėpėsi jų namuose ir bažnyčioj. Vėliau Steponavičiai ją perkėlė pas Vaclavos Steponavičienės seserį Prancišką Ilgevičienę (Tarautiškių km.). Po kurio laiko ji buvo perkelta pas Malakauskus (Žalvarių km.).
Meros Bender slapstymasis komplikavosi, kuomet 1944 m. kovo mėnesį jinai pagimdė Vlado Butėno sūnų, t. y. mane. Tada tėvas kreipėsi pagalbos į savo seserį Felę Saikienę, kuri mane augino iki 1948 m. Visos mano paminėtos moterys – Mera Bender (kuri po karo ištekėjo už mano tėvo Vlado Butėno), Sima Oguzaitė ir Esfira Gutmanaitė išgyveno. Joms padėjo daugelis žmonių. Tėvas mirė 1985 m., mama –1995 m.
Esfiros Gutmanaitės gelbėtojai
1941 m. Malvina ir Matas Valeikos iš Giedraičių slėpė ir globojo anglų kalbos kursų vedėją Gulgaševą, pabėgusią iš geto. Kitą žydaitę – Esfirą (Esterą) Gutmanaitę – nuo 1941 m. pavasario iki rudens slėpė savo namuose Giedraičiuose. Kai pasidarė visai nesaugu, ją išvežė į Karklynę pas dailininką Antaną Jaroševičių (Mato Valeikos pusbrolį). Ten Esfira išbuvo nuo 1941 m. rugsėjo iki 1943 m. rudens. Kai prasidėdavo kratos, nuvesdavo ją į bityną ir paslėpdavo avilyje. Kai tapo visai nesaugu, perkėlė pas svainį į Dudėnų kaimą. Taip ji liko gyva.
Marcelė ir Antanas Jaroševičiai turėjo sūnų Algirdą ir augintinį Petrą. Sūnus įsimylėjo Esfirą. Bet tai buvo vienpusė meilė. Kai Esfira pasirinko kitą vyriškį, Algirdas išėjo į karą. Jo įbrolis irgi buvo paimtas į karą. Ir abu žuvo Latvijos fronte. Dėl meilės išgelbėtai žydaitei netekę sūnaus ir augintinio Jaroševičiai Karklynėje gedėjo ir garsiai verkė visą mėnesį (liudininkų pasakojimai).
Žydų gelbėtojai Rudėnai nuo Aiseto ežero
Kazimieras ir Veronika Rudėnai su savo šešiais vaikais, iš kurių vyriausioji buvo Stasė (dabar Araminienė) prieškaryje gyveno savo ūkyje Šermukšnynėje, Šnieriškių kaime prie Aiseto ežero. Pas Kazimierą Rudėną apsistodavo žvejai, kurie po kelias dienas traukdavo tinklus. Per karą Rudėnai savo ūkyje ir miško žeminėje slėpė du brolius Kačerginskius – Jakovą (Jankelį) ir Eliezierį (Leizerį) bei jų pusbrolį Eskę Strešelskį.
Visi Rudėnų slepiami žydai išgyveno. Po karo broliai Kačerginskiai išvažiavo gyventi į Uteną ir prikalbino K. Rudėną persikelti arčiau miesto, nes stambiems ūkininkams Rudėnams grėsė deportacija į Sibirą. Rudėnų šeima apsigyveno Ažudvarių kaime netoli Utenos. 1973 m. Kačerginskiai su šeimomis emigravo į Izraelį. Išgelbėtųjų sūnūs Izraelyje gyvenantys Jehošua ir Šimonas prieš keletą metų susirado savo gelbėtojų palikuonis, tebegyvenančius Utenoje ir parašė apie savo tėvų išsigelbėjimą memorialiniam institutui Yad Vašem, Jeruzalėje.
Raubos ir kiti
Adolfina ir Henrikas bei Vladislovas ir Izabelė Raubos, Jadvyga ir Janas Rinkevičiai, Juzefas ir Helena Gadlevskiai, Aleksandras ir Veronika Gulbinovičiai, Juzef Čaikovski su žmona, Ignacijus ir Janina Liutkevičiai, Justinas Masevič su žmona, Janas Stankevičius su žmona – tai Giedraičių apylinkės žmonės, kurie gelbėjo grupę moterų, iš kurių išliko seserys Taiba ir Fruma Vainštein ir Basia Kac.
Naciams okupavus Lietuvą, seserys Vainštein nusprendė grįžti iš Kauno į savo gimtąjį miestelį Giedraičius. Bet Giedraičių žydų žudynių išvakarėse seserys Taiba ir Mina Vainštein bei jų vienuolikmetė sesutė Fruma ir pusseserė Basia Kac su dukra Liba nusprendė ieškoti prieglobsčio pas valstiečius. Jos pradėjo savo klajones po kaimus. Tarp tų valstiečių, kurie merginas gelbėjo per karą buvo daug šeimų. Ilgesnį laiką jos buvo Adolfinos ir Henriko Raubų šeimoje bei pas Jadvygą ir Janą Rinkevičius. 1942 m. moterys išsiskyrė, nes slapstytis kartu buvo pavojinga. Kadangi kaimuose nuolat vykdavo kratos, slapstymosi vietas reikėdavo keisti kas keletą dienų. Tik trys iš šios grupės moterų išgyveno (1970 m. išvyko į Izraelį). Tai – seserys Taiba Vainštein ir Fruma Vainštein-Aronas bei jų pusseserė Basia Kac.
Kaip vaikai išgelbėjo žydų šeimą
Prieškaryje Izraelis ir Berta Kacai su sūnumi Labeliu ir dukra Lėja Mira gyveno Giedraičiuose, kur turėjo parduotuvę. Kai naciai užėmė Lietuvą, vietiniai baltaraiščiai iškart suėmė vietinius žydus vyrus ir sušaudė Pašilių miške, taip pat ir septyniolikmetį Labelį. Tėvui Izraeliui pavyko pabėgti. Sugrįžęs į miestelį, jis su žmona ir dukra pradėjo slapstytis. Kai Giedraičių miestelio moteris ir vaikus išvežė sunaikinti į Pivonijos mišką prie Ukmergės, Kacai paprašė pagalbos našlės Leokadijos Ruzgienės, su trimis savo vaikais – Meile, Egle ir Aurimu – gyvenusios Dudėnų kaime.
Išgelbėtieji:
Ji sutiko Kacus priimti kelioms dienoms, nes šeima sunkiai vertėsi, trūko maisto. Tačiau kai Kacai susiruošė išeiti, L. Ruzgienės vaikai išprašė mamos juos palikti, sakydami „kad jie visi pražus“.
Taigi Kacų šeima ir toliau slapstėsi kamaroje ir čia pat esančiame rūsyje. Kai po trejų metų miestelyje pasklido kalbos, kad L. Ruzgienė slapsto žydus, iš Giedraičių atvyko vietiniai policininkai, žydus suėmė ir kartu su šeimininke išvarė į Giedraičių areštinę, vėliau – į Ukmergę.
Tada L. Ruzgienės brolis Juozas Zaremba pardavė siuvimo mašiną ir gyvulius, o pinigus nuvežė Ukmergės kalėjimo viršininkui. Jis pažadėjo nenagrinėti bylos, ir žodį ištesėjo. Artėjant frontui, kaliniai buvo paleisti. Kai vokiečiai pasitraukė, visi išgelbėtieji žydai kartu su L. Ruzgiene sugrįžo į jos namus Dudėnų kaime. Dabar Izraelis ir Berta Kacai mirę, o Lėja Mira gyvena JAV.
Žuko dvikalbės knygos „Molėtai 625 – žmonės, istorija, gamta“ (2012) ir antrasis leidimas jau išpirktas.