„Nagi, apie Kalėdas, Barbara, please (liet. prašau), papasakok“, – prašau. „Vaikams buvo svarbiausios dovanos, – sako ji, – bet mes mažai jų gaudavome“.
Prieš Antrąjį karą ir po jo žmonės nebuvo turtingi, paprastai šeimose augdavo daug vaikų. Barbaros motinos tėvas susilaukė keturiolikos, o išgyveno septyni. Jie mirdavo nuo tuberkuliozės, skarlatinos ir šiltinės. Tai buvo baisios ligos.
„Po eglute labiausiai norėdavau rasti lėlę, I'll have a look – tuoj pažiūrėsiu“, – sako Barbara. Ji lengvai lipa į antrąjį aukštą, pavydžiu, vis tik 68 metų ponia galėtų ir kokių nors kojų ar nugaros skausmų turėti. Iš to, kaip tapsi aukštyn, vien tik iš garso, galėtum pagalvoti, kad tai paauglės žingsniai.
Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, už kvartalo esančioje gatvėje, prie pat sankryžos, tarsi tyčia, kad pamatytų visi vaikai, penkiasdešimtaisiais buvo „White“ shop – žaislų parduotuvė. Kiekvieną savaitę visus metus Barbaros mama palikdavo parduotuvėje kažkiek pinigų – tarkim penkis ar septynis pensus, savotiškai taupydama, kad Kalėdoms galėtų už tuos pinigus vaikams nupirkti dovanų. Taip pat ji taupė ir off licence – alkoholio parduotuvėje. Už sutaupytus 5 ar kiek daugiau svarų ji gaudavo pusbonkį – half bottle – viskio Kalėdų stalui.
Tuo laiku bankai jau egzistavo, tačiau retas turėjo jame sąskaitą. Paprastai algą atsiimdavę grynaisiais, vyrai parnešdavo tuos pinigus į namus, paduodavo žmonoms, kurios juos tuoj ir paskirstydavo – maistui, nuomai, reikalingiausiems dalykams. Taupyti ar laikyti banke nebuvo jokio reikalo. Už „White“ parduotuvės nugaros buvo dolls hospital – dirbtuvės, į kurias buvo galima atnešti sulūžusias lėles. Savininkas – nagingas žmogus, jas pataisydavo…
Barbaros mama, anksti tapusi našlaite, nepatyrė švelnių prisilietimų ir pati nemėgo apsikabinti, priglausti. Tą šaltos šeimos klaidą ištaisė Mišelė, ji mylėjo savo abu senelius. O susitikus ar atsisveikindama visus apsikabindavo, pabučiuodavo. Ir tai pasirodė užkrečiama. „Džiaugiuosi, kad to išmokau iš savo dukters. Mačiau, kad ir mamai ir tėvui patinka tie apsikabinimai, tiesiog apie tai jie buvo pamiršę… – sako Barbara, – Mėgstu sveikindamasi apsikabinti Metju – savo anūką, kuris jau yra didelis, daug aukštesnis už mane. Prisiglaudusi pasijuntu svarbi ir reikalinga.“
Tą dieną mes dar pasikalbam apie tai, kad visas rytų Londonas buvo labai neturtingas, vieninteliame Ilforde gyveno kiek aukštesnė klasė, centre važinėjo troleibusas ir visi atvažiuodavo apsipirkti. Tiesa, ji dar prisimena ir koknius. Tai – baltieji darbininkai, kurie mėgo po darbo pasėdėti pub'uose (liet. aludėse). Jų angų kalbą kitiems suprasti ne buvo paprasta, todėl yra išleistas ir nedidelis žodynas.
Gaila, bet Barbara prisimena tik kelis kokniškus išsireiškimus. Kai jie norėdavo arbatos, sakydavo bare: Rosy lee – tai reiškė „cup of tea“ (liet. Puodelis arbatos). Mince pies (faršo pyragas) reiškė eyes – akis, o apples pears (obuoliai, kriaušės) – stairs – laiptus. Kas dabar pasakys, kodėl jie tokiais rebusais kalbėjo?
„Keisti jie žmonės, nežinau, kodėl jie taip darkydavosi“, – sako Barbara. Ir aš nežinau, reikės pažiūrėti internete.
Atsisveikindama nutariu, kad ir mes privalom apsikabinti, tegu tęsiasi šiuose namuose pradėta Mišelės tradicija. Suprantu, kad su katėmis juk nesiglėbesčiuosi: „Nagi, let‘s hug (liet. apsikabinkim), Barbara“, – pastebiu, kaip sublizga jos akys…
Tai – ketvirtasis Daivos Budrienės tinklaraščio įrašas, publikuotas DELFI. Sekite tekstus DELFI Piliečio rubrikoje!
Emigravote ir norite pasidalinti savo įspūdžiais? Rašykite pilieciai@delfi.lt!