Abu kupini žydų pabėgėlių.
Nuo laivo, plaukiančio link Europos, pasigirsta balsas:
„Ei! Kur plaukiate?“
Iš laivo, plaukiančio į Izraelį, atsklinda:
„Į pažadėtąją žemę! O jūs kur?“
Tuomet iš laivo, plaukiančio priešinga kryptimi, Europon, ataidi:
„Ir mes – į Pažadėtąją žemę!”
Anekdotas atspindi tuometinę ir, deja, kartais šių dienų žydų bendruomenių padėtį, dažnai prieštaringą. Tai žmogiška situacija – puiki dirva literatūrai, teatrui, kinui. 1978 metu rašytojas I. B. Singeris Nobelio kalboje netgi pavadino žydo, „sėdinčio ant lagamino“ ar bandančio ištrūkti iš istorijos girnų padėtį „amžina žmonijos metafora“.
Sionizmas buvo ir tebėra žydų politinis romantizmas, primenantis XIX amžiaus judėjimus, besiremiančius Biblija ar viduramžiais, visose Europos šalyse, ir žydai, kad ir pavėlavę su savuoju nacionalizmu į vadinamojo Tautų pavasario traukinį –kuriuo savuoju laiku keliavo ir lietuviai – visados sugebėdavo būti ir autoironiški, ir kandūs savųjų politikų ir valstybės atžvilgiu.
Rusijos prezidentui 2016 m. pradžioje susitikus Kremliuje su Europos žydų kongreso prezidentu Moše Viačeslavu Kantoriumi, ir suvokiant pabėgėlių temos aktualumą, liežuvis pasisuko itin originaliai. Jis netikėtai pasiūlė Europos žydams, kadaise išvykusiems iš SSRS, sugrįžti į Rusiją.
Iš to bemat pasišaipė Rusijos radijas „Echo Moskvy“, įsivaizduodamas, kaip koks nors, tarkime, paryžietis, atsiliepęs į Putino kvietimą, prašo iš gūdaus užkampio gubernatoriaus padoraus aptarnavimo, prancūziškų socialinių garantijų ir jų europietiškos kokybės.
Kaip besiautėtų Europoje islamistai, Prancūzijos ar Jungtinės Karalystės žydų tikėjimo ar kilmės piliečiai ten jausis saugiau negu Rusijoje, kur žmonės kartais sumušami beisbolo lazdomis (taip atsitiko šiais metais pamaskvės traukinyje) net ir už „kaukazietišką išvaizdą“.
Kaip europietis jaustųsi toje Rusijoje, pasiklausčiau, kur už saviraišką jis gali sulaukti nežinia kieno nusamdytų, bet įžūliai pasitikinčių savimi ir besielgiančių kaip profesionalūs žudikai ar provokatoriai subjektų. Kartais gauti nugaron šešis gramus švino (Borisas Nemcovas ir kt.) ar lašeliuką paralyžių sukeliančių nuodų (Vladimiras Karamurza, žurnalistas ir opozicijos politikas) arba, švelniausiu atveju, tortu į veidą prestižiniame restorane (opozicijos lyderis Michailas Kasjanovas).
Tačiau Putino šypsenėlė susitikimo su dr. Kantoriumi metu, pasak gazeta.ru, liudijo, kad jis ir pats savojo pasiūlymo nelaiko labai rimtu.
Pagaliau net ir kino žvaigždė, Putino (pilietybė, butas, visokeriopa parama) ir Kadyrovo (raktai nuo penkių kambarių buto Grozne) lepūnėlis Gerardas Depardieu, jau baigė ieškoti Rusijoje ko nepametęs ir sugrįžo į savo tykų ramų prancūzakalbį kaimelį Belgijoje.
Be to, Rusija išvengtų ir jų asimiliavimo problemų – juk dauguma būtų savi, rusakalbiai, pažįstami iš SSRS laikų. Beje, Putino pajuokavimas ar pasiūlymas buvo ne be precedento – prieš keletą metų Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas nejuokaudamas pasiūlė finansavimą 2000 žydų kilmės užsienio piliečių, jeigu jie tik sutiktų apsigyventi Birobidžane prie Kinijos sienos.
Tačiau tuo metu pasaulio rusakalbių žydų forumas pareiškė kažką panašaus į „ačiū, nenorim“, tai pavadinęs fantazija. O Ukrainos žydų organizacijos žino, kad susigundžius tokiais pasiūlymais Ukrainos žydai taptų šaškėmis Kremliaus aukštosios politikos žaidime.
Realybė kitokia – ir anekdotinis laivas plaukia į priešingą pusę: praėjusiais metais, JA Žydų agentūros duomenimis, iš Rusijos, Baltarusijos ir Baltijos šalių į Izraelį gyventi išvyko daugiau nei septyni tūkstančiai žydų.
Tačiau Kremlius yra labai aukšta tribūna. Žaismingą Putino pasisakymą šiomis dienomis rimtu veidu pasigavo ne kas kitas, o Palestinos atstovas prie JT Žmogaus teisių tarybos Ibrahimas Khreishehas, pasakęs „aš manau, kad prezidento Putino pasiūlymas labai svarbus“. Atsakinėdamas Palestinos „Memri TV“ žurnalistei, jis toliau samprotavo: jeigu prezidentas Putinas pasiūlė kenčiantiems Europos žydams sugrįžti į Rusiją, aš manau, kad ir izraeliečiai galėtų grįžti į šalis, iš kurių yra kilę – vieni į Maroką, Libaną, Tunisą, kiti į Šveicariją, Lenkiją, Ukrainą, Prancūziją.
Jam tai buvo proga pareikšti, kad Izraelio valstybės vietoje turėtų būti vien tik Palestina. Jeigu Putinui jo retorika buvo galimybė pasitaikius progai laimėti Europos žydų simpatijas ir tuo pačiu išvengti konstruktyvių pasiūlymų europiečiams, kaip spręsti pabėgėlių iš islamo šalių krizę Europoje, viską paverčiant anekdotu, tai Palestinos diplomatui – tai nebloga proga delegitimizuoti Izraelio valstybę.
Štai koks vingiuotas V. Putino pagarsintos minties kelias. Vargu ar pats Rusijos prezidentas įsivaizdavo, kad pasigirs šitoks jo retorikos aidas.
Ką gi, Artimieji Rytai šiais laikais arčiau Europos negu per visą žmonijos istoriją nuo pat ankstyvųjų krikščionybės pranašų ir kryžiaus žygių. Maskvai, vis labiau – kaip ir senajai SSRS įsitraukiančiai ir į Europos vidaus politiką ir į jėgos žaidimus Artimuosiuose Rytuose – susitikimas su Europos žydų kongreso vadovu buvo patogi galimybė šiek tiek pasigražinti. Tačiau Palestinos aukšto rango diplomatui, cituojant Putiną, pasitaikė galimybė retoriškai paklibinti Izraelio valstybės pamatus – atsakant į Izraelio dešiniosios vyriausybės vykdomą naujakurysčių plėtrą ir slūgstant „peilių intifadai“.
Ir Europoje, ir JAV, ir Artimuosiuose rytuose radikalų balsai vis labiau girdimi, o konfliktų puses sutaikantys politikai – aklavietėje.
