- Kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinių vaikų užimtumą? Ar turėtume palaikyti jų norą lankyti kuo daugiau būrelių, ar geriau mažiau, bet leisti kasmet keisti?
- Nemažai vaikų išties yra labai užimti, beje, kaip ir daugelis suaugusiųjų. Kartais bendraujant su vaikais atrodo, kad jie nebeturi laiko... Laiko vaikystei, vaikiškiems interesams, poilsiui. Ir, deja, dažnai tėvai į papildomą būrelį vaikus leidžia, nes patys nenori ar neturi laiko su jais užsiimti.
Kitiems atrodo, kad kuo labiau vaikas užimtas, tuo mažiau „nesąmonių“ prisigalvos namuose ar kieme. Ir negali sakyti, kad jie visiškai klysta. Tačiau nepamirškime, kad ir patys norime pailsėti grįžę po įtemptos darbo dienos. Vaikas pamokose taip pat atiduoda daug protinių ir emocinių jėgų.
Kiek būrelių pakanka, sunku pasakyti, nes jie yra labai skirtingi savo užimtumu. Jei būrelyje vaikas pakeitęs veiklą tiesiog ilsisi, gali lankyti daugiau ir įvairių, bet jei vadovas, tėvai ir pats vaikas suinteresuoti rezultatais, kartais pakanka vienos tokios intensyvios veiklos. Svarbu stebėti vaiko savijautą, emocijas, energiją ir pagal tai spręsti, ar jau gana veiklos, o galbūt dar ir trūksta.
- Antroje mokslo metų pusėje vaikai neretai nebenori eiti į būrelį. Ar teisinga nuomonė, kad vis dėlto reikia baigti lankyti pasirinktą užsiėmimą tuos mokslo metus pagal posakį „Ką pradėjai, tą užbaik.“
- Na, o jei taip sakytume suaugusiam žmogui, kuriam nei darbas, nei atlygis nebeteikia džiaugsmo ir lūkesčių atsirado kitų? Turbūt dažniau drąsintume jį ieškoti kitos veiklos, ar ne? Kalbant apie vaikus, tokioje situacijoje labai svarbu tėvams (globėjams) išlikti kantriems, įsigilinti į situaciją, išklausyti vaiko poziciją. Galbūt vaikui išties nesiseka, jis jaučia, kad nebenori lankyti būrelio, nes negauna, ko tikėjosi. O galbūt jam nebeįdomu – tuomet posakis, kad būtinai reikia pabaigti tai, ką pradėjo, nėra pats tinkamiausias, nes vienu ar kitu metu vaikas ir tėvai sumokės tam tikrą kainą. Kai kurie vaikai ims slėpti nuo tėvų, kad jau nebelanko būrelio, atsiras įvairių tikrų ar išgalvotų ligų, išsisukinėjimų ir pan. Tada tėvai nusivils vaiku, tačiau ar pastebima, kada vaikas nusivylė tėvais? Turbūt tuo metu, kai jis nebuvo išgirstas...
Situacija gali būti ir kitokia: galbūt nenorui lankyti būrelio daug įtakos turi santykių su vadovu ar vaikais sunkumai, kitokie smulkūs nesusipratimai. Išsiaiškinę situaciją, neretai tėvai padeda vaikui su ja susitvarkyti ir noras lankyti būrelį sugrįžta.
Ir dar... Paprastai tamsus paros laikas, trumpos dienos ir ilgi vakarai visus mus – tiek suaugusiuosius, tiek vaikus – veikia neigiamai. Esame tingesni, vangesni, sunku motyvuoti save veikti. Kai sunku, reikia suprasti ir visiems drauge bandyti išgyventi šį etapą. Galbūt pastiprinti sveikatą, gal visiems kartu paieškoti aktyvesnės veiklos, o gal dar kažko? Šeimos susirinkime, esu tikra, įmanoma rasti geriausią, visiems tinkamą sprendimą.
- Kai vaikas pareiškia daugiau nebelankysiąs meno mokyklos, tėvai pakliūna į vieną kebliausių situacijų, ypač jei per kelerius metus mokinys yra nemažai pasiekęs. Versti lankyti ar leisti mesti? Kaip atskirti, kada išties veikla nebedžiugina, kada vaikas tiesiog pavargo?
- Esu tikra, kad geriausiai atsakymus žino ne psichologai ar tėvai, o patys vaikai, tad reikia jų klausti ir klausytis. Tik kalbėtis reikėtų apie tai, kas neramina. Jei vaikas daug pasiekė ir yra gabus tam tikrai sričiai, drąsinkite jį ir kalbėkitės, kokios pagalbos jam reikia. Pasiūlykite laikotarpį, pavyzdžiui, mėnesį du, kad įvertintumėte, ar vaiko noras atsisakyti veiklos yra rimtas. Atidūs, klausantys tėvai tikrai žino, jaučia, ar vaikas pavargo, ar manipuliuoja. Jei manipuliuoja, tam taip pat yra priežastis. Kokia? Klauskite ir svarstykite.
Mano praktikoje ne kartą buvo taip: bendraujant su šeima, paaiškėja, kad kai vaiko nebespaudi ir stengiesi išgirsti jo nusiskundimus, parengi pagalbos planą, jis toliau užsiima veikla, kurios nebenorėjo. Vaikui svarbu išgirsti, kas jam pasisekė, kur matote jo galimybes, kokią viziją piešiate. Tada tegul jis pasako, kas nepatinka, netinka, ar tos problemos kilo neseniai, ar jau tęsiasi nuo veiklos pradžios.
Bėda, kad kartais tėvai vaikus sąmoningai ar nesąmoningai nukreipia į tą sritį, kuri jiems puikiai sekėsi ar kurioje nepavyko savęs realizuoti. Tada jie temato savo norus ir lūkesčius ir negirdi, kai vaikas, išdrįsta pasakyti, kad nebenori tęsti to, ką pradėjo. Tokiose situacijose tėveliams sakau nuoširdžiai: vaikai neturi tapti jūsų svajonių įkaitais, leiskite jiems gyventi savo gyvenimą.
- Gal veikia kokia nors paskatinimo sistema, tarkim, kelionė ar prizas mokslo metų pabaigoje?
- Padrąsinti vaiką yra kiekvieno tėčio bei mamos pareiga. Paskatinimais aš tikiu ir mano kasdienybėje jie labai pasiteisina. Sutariame, kokį turime tikslą, ir svarstome, koks prizas lauks, kai jį pasieksime. Tai kartais užtrunka. Noriu pabrėžti: kuo mažesnis vaikas, tuo trumpesnis laikas turi būti planuojamas tikslui pasiekti.
Pradinukui jokiu būdu nesiūlykite prizo tik mokslo metų pabaigoje. Tikslai turi būti pasiekiami per trumpesnį laiką, konkretūs ir nesudėtingi. Vyresniems vaikams, paaugliams trys mėnesiai ir galbūt pusmetis tikslui pasiekti yra normalu. Tikslas ir prizas (paskatinimas) turi būti sutartas šeimoje. Svarbu, kad dėl prizo vertėtų stengtis. Labai praverstų įsiklausyti į vaiko norus, jį pažinti.
- Ir priešinga nei užimtuolių situacija: yra vaikų, nelankančių nė vieno būrelio. Ar tai gerai? Ką patartumėte jų tėvams?
- Nelengva įvertinti, ar tai gerai, ar blogai. Pastebiu, kad vis dėlto laimingesni tie vaikai, kurie lanko papildomojo ugdymo būrelius, turi mėgstamą užsiėmimą, kur lavina savo gebėjimus ir patiria sėkmę. Tai vaikams labai reikalingas jausmas. Kita vertus, dabar kai kurie vaikai renkasi namus ir kompiuterinius žaidimus. Ar tai geriau? Tegu vertina patys tėvai.
Kita tendencija, kurią esu pastebėjusi: jei vaikas nieko nelanko, neretai ir mokslai sunkiau sekasi. Sveikai užimtų vaikų pasiekimai dažnai yra gerai vertinami ir mokykloje. Vadinasi, papildomas ugdymas, jame patiriama sėkmė motyvuoja ir kitur pasitempti, kartu ir labiau pasitikėti savimi.
Krepšelis skatina ieškoti įdomios veiklos
Nuo praėjusių metų spalio vyriausybės sprendimu kiekvienam mokiniui skiriamas 15 eurų neformaliojo ugdymo krepšelis. Taip tikimasi sudaryti geresnes mokinių užimtumo, socializacijos ugdymo sąlygas, lavinti gebėjimus, paskatinti mėgstamą veiklą susirasti vaikus, kurie iki šiol nelankė jokių būrelių. Ši suma neskiriama bendrojo lavinimo mokyklose veikiantiems būreliams – jie, kaip ir anksčiau, lieka nemokami.
Šiemet krepšelio skyrimo tvarka dar patobulinta, dabar jo dydis gali svyruoti nuo 10 iki 20 eurų, tai priklauso nuo to, kiek vaikų teks paskirstyti nustatytą sumą. Kiekviena savivaldybė krepšelio finansavimo tvarką tvirtinasi atskirai, tad tikslesnės informacijos reikia teirautis savo miesto savivaldybės Švietimo skyriaus specialisto, atsakingo už neformalųjį ugdymą.
Šiuo metu savivaldybės kaip tik tvirtina valstybės finansuojamas programas. Iš jų sąrašo vaikai su tėveliais dar gali pasirinkti vieną, kurios finansavimui bus skirta savivaldybės nustatyta krepšelio suma. Tiesa, ši parama nebūtinai suteikia galimybę nemokamai lankyti būrelį. Neformaliojo švietimo įstaigos šiuos pinigėlius gali panaudoti ir inventoriui gerinti, ugdymo priemonėms, darbuotojų atlyginimams bei kitoms reikmėms. Tačiau nuo šiemet neformaliojo ugdymo įstaigos įpareigojamos arba mažinti mokestį, arba įtraukti į veiklas daugiau vaikų, suteikti daugiau paslaugų.
Kiekviena savivaldybė nusprendžia, kas kiek laiko vaikas gali keisti būrelius: vienur mokiniui po kurio laiko leidžiama keisti vieną pasirinktą valstybės remiamą veiklą į kitą, kitur metęs būrelį jau negalės tais mokslo metais rinktis kito finansuojamo, bet jo vietą turės teisę užimti naujokas.
