Vasarą išvykęs padirbėti į Ameriką, vieną vakarą nusprendė pasilinksminti ir po darbų atvykęs į vakarėlį tamsoje nėrė į nepažįstamą baseiną. Bandymas pasirodyti prieš merginas baigėsi trim lūžusiais stuburo slanksteliais.
“Tas nelemtas pirmadienis, kaip aš vadinu. Kasdien savęs klausiu, kodėl taip pasielgiau. Buvo tamsu, baseinas pilnas žmonių, tačiau nežinojau, kad dalis jo negili. Nėriau į šoną, kur nebuvo žmonių. Pasirodo, ta dalis turėjo vos sieksnį gylio vandens”, - LNK laidoje “Bus visko” sekmadienį 16 val. prisimins Matas.
Nors jau buvo tamsu ir vakarėlis gerokai įsisiūbavęs, Matas prisijungė tiesiai po darbo, buvo visiškai blaivus, o nelaimė nutiko per pirmąsias apsilankymo minutes. Vaikinas puikiai viską prisimena, lyg tai būtų nutikę dar vakar.
“Tas smūgis, garsas, kvapas.. sunku nupasakoti. Bet iškart supratau, kad lūžo stuburas. Negalėjau pajudinti nei vienos galūnės. Jausmas toks, lyg esi uždarytas kažkokioj klaustrofobinėje erdvėje, visas suspaustas. Bandai pajudinti ranką, koją, bet nieko nevyksta. Lyg bandytum pajudinti svetimo žmogaus galūnę. Jų tiesiog neturėjau. Vėliau paaiškėjo, kad aš gulėjau dugne”, - prisimena vaikinas.
Laidoje „Bus visko“ Matas pasakos, kad priešingai nei kalbama, kas vyksta prieš mirtį, gyvenimas jam neprabėgo pro akis ir nors kelios sekundės mintyse išsitempė į kelias valandas, vaikinas matė įvykio tęstinumą, o ne savo praeitį.
“Gulėjau ir tik viena mintis galvoje sukosi, kokį skausmą dabar turės išgyvent mano tėvai, kokia beprasmė mirtis. Buvau įsitikinęs šimtu procentų, kad mirsiu, tikrai tikrai. Nei mintis nepraslydo apie neįgalumą”, - skaudaus prisiminimo akimirkom dalinsis Matas.
Keletas apsvaigusių merginų ragino nunešti Matą į lovą, neva išsimiegos ir rytą jausis kaip naujas. Matas dėkoja likimui, kad vakarėlyje buvo patyrusių banglentininkų, kurie žinojo, kaip elgtis. Dalis jų kvietė sraigtasparnį, kita dalis bėgo į Mato namus ieškoti asmens dokumentų, o tretieji atsargiai su lenta iškėlė iš vandens. Mat didžiausia klaida, kurią daro aplinkiniai ištikus tokiai traumai, kelia žmogų įprastu būdu, neprilaikant nei galvos, nei stuburo.
“Žmogaus galva sveria apie 4 kg, jei lūžus stuburui žmogų kelia jos neprilaikant, galutinai nutraukia visus nervus. Man nuo smūgio sprogimo principu sutrupėjo 5-as, 6-as ir 7-as stuburo slanksteliai. Labai pasisekė, kad greitai atvyko gelbėtojų sraigtasparnis, suleido steroidų ir tinstantys audiniai bei kaulų nuolaužos nepradėjo draskyti aplinkinių vidaus organų”, - sako Matas.
Vaikinas pasakoja, kad jam nepasisekė tik vieną akimirką, šuolio metu, o visa kita klostėsi be galo sėkmingai. Nors situacija atrodė beviltiška, o Matas net nebuvo Amerikos pilietis, daktarai nusprendė surizikuoti ir atliko brangiai kainavusią, dvylikos valandų trukmės operaciją. Po kelių dienų nubudus reanimacijos palatoje vaikinui dar nebuvo atskleista, kokio rimtumo trauma ištiko. Tačiau kai ligoninės atstovai skambino į Lietuvą bei kvietė artimuosius atvykti, nuteikė, kad beveik nėra šansų, jog Matas kada nors vėl vaikščios.
“Tėvai tarėsi, kuris mes darbą tam, kad galėtų mane prižiūrėti, kur kraustysimės, nes tuo metu gyveno penktame aukšte. Skaičiavo turtą, kurį reikės parduoti, kad sumokėtų už gydymą, tačiau sužinojus, kiek tai kainuos, viskas neteko prasmės. Tik jiems atvykus man pranešė, kas nutiko. Kartu ir sužinojau apie sąskaitą, kuri susikaupė už gydymą - milijonas litų tuo metu pavertus mūsų pinigais. Gulėjau ir galvojau ne apie tai, kad liksiu invalidas, o apie tai, kad sužlugdysiu visus, ką pažįstu, jeigu reikės mokėti”, - prisiminė Matas.
Antruoju stebuklu po tobulai pavykusios operacijos vaikinas vadina savo mamą, kuri dieną naktį buvo šalia ir ištisus keturis mėnesius miegojo ant ištiesiamo krėslo.
“Visi klausia, kokių ten stebuklingų medikamentų duoda toj Amerikoj, bet čia ne jokie vaistai, čia mamos meilė mane pastatė ant kojų. Ji visą laiką buvo šalia manęs, iš kur tiek kantrybės. Man vidury nakties nosį panižta, mama kaso nosį, tai užsimanau vandens, tai dar kas. Reabilitacijos metu reikėjo iš tokio kibiro su ryžiais ištraukt dantų šepetėlius, tai vieną paimti užtrukdavau pusę valandos. Ji visada buvo šalia, verkė ir kartojo: niekada nemaniau, kad teks tai daryti, bet jei kartą išmokiau tave vaikščioti, išmokysiu ir antrą”, - neslėps Matas.
Šiandien jis nevengia dalintis skaudžia istorija, pakeitusia visą jo gyvenimą. Vaikinas dažnai lankosi reabilitacijos centruose ir pasakoja nuotykių ištroškusiems jaunuoliams, kokios pasekmės gali jų laukti. Vaikinas sako, kad jei nors vienas išgirdęs jo istoriją susimąstys ir atsispirs pagundai elgtis neapgalvotai, o tokiu būdu išsigelbės nuo jo likimo, bus labai didelis pasiekimas.
